JURŠIENĖ STEFA

 

14702401_309767376070689_5497844450258412921_n

Stefa Juršienė

Zoikė barzda
(Maluonos tieva kreipėmuos)

„Vuo to, mona zoikė barzda…” –
Skomb tēp aiškē ėš naktėis…
Vėskou sopronti ba varda. –
Kap paukštielis to jautīs.
Leki grēts par plati kėima,
ligo šuoktomi ėš ognėis…
Lėngvos tuoks – kap kaula vėina,
kap lapielis vuobėlėis.
Apkabintė vėsus nuori,
prisėspaustė pri petėis:
truoba, mama, tieva, bruoli,
sena grūšė ož pėrtėis…
Vėskas, kap ta „zoikė barzda”,
tēp priauga pri šėrdėis…
kad par dėina, nuors pavargės
kap paukštielis to jautīs.

Rašo iš Žemaitijos kilusi Stefa Juršienė

 

STEFA JURŠIENĖ (1934 01 16) – rašytoja, mokytoja.
Gimė Alko kaime (Plungės rajone). Nuo 1971 m. gyvena, dirba ir kuria Prienuose. Poetė yra Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Kūriniai spausdinami šios organizacijos leidiniuose, žemaitiškame almanache „Sava muotinu kalbo“ (1998 m.). Yra išleidusi 12 eilėraščių knygų: „Vakaro erškėtis“ (1996), „Akimirkos paukštis“ (1999), „Delčia virš liepos“ (2001), „Rytą vakarą“ (2004), „Vėjo žolės“ (2006), „Balandis pūgoje“ (2007), „Ir niekas kaip viskas“ (2010), „Prakalbintoji upė“ (2012), „Pūgos gėlė“ (2012), „Akimirkos minorai“ (2017).