Prienų Krašto Muziejus - logotipas

Šilavoto „Davatkynas“

Naujasodžio k., Šilavoto sen., LT - 59272 Prienų raj.
Dėl muziejaus lankymo susitarti tel. (8~687) 24394

Istorija

Davatkynas įsikūręs gražiausiame Trakelio šlaite, maždaug 0,7 km. nuo Šilavoto. Daugiau nei šimtmetį čia buvo savotiškas vienuolynas, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys - davatkėlės, visai parapijai dariusios gerus darbus. Jos nekūrė šeimų, gyveno labai kukliai, meldėsi už visus. Ypatingą jų gerumą juto ligoniai, nes kiekviena turėjo savo globojamą ligonį. Joms rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena jų už šią veiklą buvo teista. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.

Davatkyno įkūrėja Marijona Dabrišiūtė apsigyveno čia apie 1895 metus. Vėliau kūrėsi, statėsi namukus kitos maldininkės. Seniausi gyventojai pasakoja, kad čia buvo mokoma rašto - galbūt buvusi daraktorių mokykla, o gal buvo mokoma I-ojo Pasaulinio karo metais, kai oficiali mokykla neveikė. Vienu tarpu Litaniją giedoti susirinkdavo net 14 Davatkyno gyventojų. Tuomet čia  stovėjo jau 7 maži namukai. Davatkėlės į savo mažus kambarėlius kviesdavosi pagyventi savo giminaites, pažįstamas, priimdavo per žiemą gyventi vaikus iš tolimesnių kaimų.

Skirtingais vingiais subėgo čia apsigyvenusių moterų keliai. Vienos jų buvo savaip paženklintos likimo, kitos ieškojo ramybės ir atjautos, bet visos savo dienas ir maldas buvo linkusios paskirti Dievui. Čia prisiglaudė, namelį pasistatė našlė Senkuvienė su vaikais ir net vienas vyras - ,,ubagėlis Krasauskėlis", kuriam davatkėlės užjausdamos supuolusios pačios lentinį namelį pastatė. Nepaprastu pamaldumu išsiskyrė davatkėlė Ona Marcinkevičiūtė, o gerumu - Magdė Matusevičienė (pas seserį davatkėlę apsigyvenusi mirus vyrui).

Ona Mieldažytė, žmonių vadinama Simaniuke, ruošėsi tapti vienuole, tačiau ramybę ir gyvenimo prasmę surado Davatkyno prieglobstyje. Šioji davatkėlė - daugelio Šilavoto parapijos gyventojų tikybos mokytoja, ruošusi juos Pirmajai Šv. Komunijai.

Davatkėlės gyveno kukliai, pragyvenimui užsidirbdavo siūdamos, verpdamos ar kitaip pagelbėdamos žmonėms, o apylinkių gyventojai atsilygindavo joms už vaikų mokymą bei kitokią pagalbą.

Dabar jau nė vienos davatkėlės nebėra gyvos, paskutinioji jų paliko šią žemę 1999 metais, bet šių pamaldžių moterų atminimas dar gyvas apylinkės žmonių atmintyje. Sovietmetis labai ryškiai įspaudė žodžiams ,,davatkynas, davatka" neigiamą atspalvį, tačiau šilavotiškiai davatkėles gerbė, o Davatkynas buvo natūrali visuomenės dalis.

Atgimimas ir veikla

Taip jau susiklostė, kad Davatkyno nameliai neliko be priežiūros. Juos paveldėjo Marija ir Konstantinas Lincevičiai. Paveldėjimas labai simboliškas – Marijos tėvelio teta ir yra Davatkyno įkūrėja. Šios vietos šeimininkai nusprendė išsaugoti savitumą, atstatyti laiko sugriautus namukus, sutvarkyti aplinką, aptverti pinučių tvorą. Dabar ši vieta švyti ir traukte traukia kiekvieną: gėlynai, rūpestingai prižiūrėta veja, dar pačių davatkėlių sodinti augalai,  nameliuose surinktos ekspozicijos...

Sutvarkius autentiškus davatkėlių buities daiktus, kilo mintis rinkti senuosius mūsų krašto buities, namų apyvokos rakandus, įrankius, audinius, paveikslus bei kitokius etnografinius eksponatus. Susikaupė ir įdomi senovinių maldaknygių bei kitokių spaudinių kolekcija. Jau surinkta apie 2000 eksponatų ir šis darbas dar tęsiamas.

Surinktos vertybės įdomiai eksponuojamos. Viename namelyje įrengta ,,sakralioji”, davatkėlių buitį atspindinti ekspozicija, kitame – moteriškieji daiktai ir rakandai, atstatytoje ,,pašiūrėje” – vyriškieji įrankiai. Gražiai sutvarkyti rūsiai, malkinės, mažutis tvartukas. 2007 metais Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu.

Nuo 2004 metų Davatkyne ėmė vykti aktyvus kultūrinis gyvenimas, nors Šilavoto mokyklos mokytojai ir mokiniai šioje vietoje lankydavosi ir anksčiau. Čia labai palanku vykdyti edukacinę veiklą. Mokslo metų pradžioje ar pabaigoje  atskiros klasės apžiūri ekspoziciją, pramogauja netoliese esančiame Trakelyje. Vyksta netradicinio ugdymosi dienos, įdomūs   edukaciniai užsiėmimai su dailininkais, pristatomi senieji amatai.

Šioje vietoje jau keletas metų kuria žymus Kauno menininkas dailininkas Alfonsas Vilpišauskas. Jis rengia Davatkyne dailės plenerus.

Dailininko A. Vilpišausko paveikslai

Davatkyną mielai renkasi vietos bendruomenės žmonės ir įvairūs svečiai. Jau surengta nemažai bendruomenės švenčių bei renginių. Įdomūs ir įspūdingi renginiai – dailininkų plenerų pabaigtuvės, kada menininkai parengia parodą ant namelių sienų, bendrauja su vietos žmonėmis. Alytaus ,,Dainavos” vidurinės mokyklos mokytojai Davatkyne kasmet parodo lietuvių klasikų motyvais sukurtą spektaklį. Etnografinė spektaklio tematika puikiai dera prie aplinkos, šie suėjimai labai patinka vyresnio amžiaus žmonėms. Čia taip pat vyksta knygų pristatymai, susitikimai su menininkais, tautodailininkais, įvairios parodos, tarptautiniai ,,Poezijos pavasario“ ir ,,Muziejų nakties“ renginiai, Kūrybos savaitės. Davatkyno veiklai plėsti rengiami projektai. Šilavoto pagrindinėje mokykloje vykusios drožėjų stovyklos metu sukurtas koplytstulpis Davatkynui - ,,Angelas” ( autorius – tautodailininkas Kęstutis Grigonis).

Spektaklio akimirkos

"Poezijos pavasario" svečiai 2007 m.

Skulptūrų takelis Šilavoto Davatkyne

2006 metų paskutinįjį birželio sekmadienį Šilavoto parapijoje buvo švenčiami tituliniai Švenčiausiosios Jėzaus Širdies atlaidai. Po Šv. Mišių žmonės neskubėjo skirstytis namo, bet patraukė į Davatkyną. Daug svečių susirinko saulėtą ir šiltą birželio popietę pasigrožėti šalia Davatkyno įruoštu skulptūrų takučiu. Visą šimtmetį čia gyvenusios davatkėlės takeliu kasdien skubėjo į bažnyčią. Dabartinių Davatkyno šeimininkų Danguolės ir Konstantino Lincevičių idėja buvo skulptūromis paženklinti šį taką. Mūsų krašte prie medžių yra tvirtinamos mažutės koplytėlės su kryžiais, o šioje vietoje buvo sumanyta davatkėlių atminimą įprasminti šventųjų moterų atvaizdais koplytėlėse. Davatkėlių per šimtą metų čia gyveno keturiolika, tačiau beveik visos vienodais vardais: Onos, Marijos, Magdalenos. Šilavoto bažnyčioje švenčiami Šv. Kotrynos atlaidai, jos atvaizdas yra bažnyčios šoniniame altoriuje, tad ji taip pat labai tiko vienoje iš koplytėlių. Dar buvo pasirinkta Šv. Veronika. Taigi šalia takelio iškilo Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūra, koplytėlėse sustojo šventosios – Ona, Magdalena, Veronika, Kotryna, o centre –  Švenčiausioji Jėzaus Širdis, Šilavoto bažnyčios simbolis.

Įgyvendinant sumanymą, daugiausia rankų ir širdies įliejo tautodailininkas Kęstutis Grigonis bei jo pagalbininkai. Idėją palaikė ir parėmė Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Juozas Petkevičius ir girininkas Vidmantas Dereškevičius, projektui lėšų skyrė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija bei Prienų rajono savivaldybės Kultūros skyrius, o talkino nemažas būrys žmonių.

Šventė prasidėjo giesme: gražiai skambėjo Šilavoto bažnyčios choristų balsai ant Davatkyno kalnelio. Renginyje dalyvavęs aktorius Petras Venslovas skaitė eiles. Kalbėjo Maironio muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė, Davatkyne sukauptais eksponatais bei dvasinėmis vertybėmis džiaugėsi Kultūros ministerijos Profesionalaus ir mėgėjų meno skyriaus vedėja kraštotyrininkė Irena Seliukaitė, labai šiltai su žmonėmis bendravo Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolės. Tautodailininkas Kęstutis Grigonis pasakojo, kaip vyko kūrybos procesas. Pats iškilmingiausias šventės momentas atėjo tada, kai Aleksoto dekanas kanauninkas Deimantas Brogys, lydimas pirmą kartą Šv. Komuniją priėmusių vaikučių, šventino skulptūras. Daugelio akyse suspindo ašaros... Skaitovė Vida Mickuvienė parinko jaudinančių poetinių žodžių šventosioms, aidas kartojo aktoriaus Petro Venslovo balsą ir Prienų krašto muziejaus ansamblio ,,Marginys“ dainas. Galiausiai Davatkyno šeimininkai pakvietė į svečius pas davatkėles, kiemelyje visi galėjo pasivaišinti, pasikalbėti.

Svečiai taip pat apžiūrėjo nameliuose esančius eksponatus bei Šilavoto apylinkėse surinktus senuosius šventus paveikslus – jų parodą Danguolė Lincevičienė surengė ant namukų sienų.

Davatkėlės buvo įpratusios rūpintis kitais, su meile priimdavo kiekvieną užėjusį pas jas. Galbūt todėl visiems smagu ir gera buvo sekmadienį Davatkyno kalnelyje: prisiminimais dalijosi senutės – davatkėlių draugės, vaikystę atsiminė čia besimokiusieji tikėjimo tiesų, smalsiai dairėsi jaunimas, po žemuogių pievą lakstė vaikai... Šia unikalia vieta bei išsaugotomis vertybėmis gėrėjosi ir svečiai iš toliau, ja džiaugėsi profesorius, etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Libertas Klimka.

Kai visi išsiskirstė, vakaro saulė auksiniais šešėliukais nužėrė skulptūrų taką. Tikriausiai dar daugelį metų ramybė, tikėjimas, meilė sklis iš šios vietos.

Šv. Marijos Magdalietės koplytėlė

Yra  žmonių, kurie sako, kad į Davatkyną labai gera atkeliaut, pabūti čia, pasėdėti, pasivaikščioti davatkėlių takučiu, pamedituoti prie Angelo, kai sunku. Ramybe ir gerumu dvelkia senojo Davatkyno kalnelis. Jau nemažai padaryta, stengiantis išsaugoti šviesų davatkėlių atminimą, tęsiant jų darbus ir skleidžiant jų ugdytas dvasines vertybes. O taip pat ir ugdant dėmesį gamtos dovanoms, istorijos ženklams, etnokultūrai, dvasios savitumui.

Nuotraukos A. Švenčionio, A. Ruseckaitės, M. Lincevičienės