Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulko, nuo 1926m. dislokuoto Alytuje, ulono, kraštiečio Stasio Vaicekausko (1915–1998) istorija

 

Minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, negalime pamiršti, kad ir atkurtai Lietuvos kariuomenei šiemet taip pat sukanka šimtas metų. 100-metį Lietuvos kariuomenė pasitinka būdama stipriausia nuo jos įkūrimo. Didžiuojamės profesionalia, galinčia vykdyti visas iškeltas užduotis ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse misijose bei pratybose Lietuvos kariuomene.

Pastarieji šimtas metų Lietuvai ir jos kariuomenei buvo kupini iššūkių, prireikė daug ryžto ir pasišventimo. Istorikas dr. Gintautas Surgailis apie Lietuvos kariuomenę yra pasakęs taip: „Užgimusi nuožmiose kovose dėl Nepriklausomybės, išaugusi, suklestėjusi, pasiekusi įspūdingų pergalių ir modernios kariuomenės lygį, politikų sprendimu nepasipriešinusi okupantams ir sunaikinta, atgimusi kovai prieš okupantus Lietuvos miškuose, daug kartų stipresnio priešo vėl sunaikinta, bet nenugalėta ir vėl atgimusi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos kariuomenė yra visiškai pasirengusi vykdyti visas užduotis, kurias jai paves Lietuvos Respublikos vadovybė, ji pasirengusi, jei iškiltų būtinybė, apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“.

Pernai metais paminėjome Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklo ir karinio miestelio Prienuose – 80-metį. Šiais metais norime prisiminti jau iškeliavusį šviesios atminties  uloną Stasį Vaicekauską.

Stasys Vaicekauskas, gyvenęs Prienų rajono Putrišių kaime, užaugo su dviem seserimis ir trimis broliais. 1937 m. buvo pašauktas į Antrąjį ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulką Alytuje ulonu ir tarnavo jame iki 1939 m. 1944 m. sukūrė šeimą su Domicele Žvaliauskaite. Jie kartu užaugino dvi dukteris (viena jų Elena Bendinskienė- Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoja) ir keturis sūnus. Visi jų vaikai baigė aukštuosius mokslus.

Stasys Vaicekauskas buvo geras stalius, muzikalus, grojo smuiku įvairiose kaimo šventėse, o po traumos– lūpine armonikėle. Šeimoje buvo puoselėjamos lietuviškos, katalikiškos tradicijos ir vertybės. Virus galėjai justi lietuvišką dvasią: namuose ant sienos kabojo Vytis, o ant svirno nupiešti Gediminaičių stulpai. Ne vienas žmogus perspėjo, kad dėl šių ženklų sovietmečiu galėjo nukentėti, vis tiek šių svarbių ženklų neatsižadėjo.

Vaicekauskai buvo vaišingi, mylėjo savo kraštą, aplinkinių žmonių gerbiami už tvarkingumą ir darbštumą. Stasys Vaicekauskas savo vaikus nuolat pamokindavo: „Mažiau kalbėkit, daugiau dirbkit.“ Melioruojant Putrišių kaimą, buvo pasiūlyta persikelti į geresnę gyvenamąją vietą, bet Stasiui ir Domicelei Vaicekauskams buvo tokia brangi jų žemė, kad jie niekur iš savo kaimo neišėjo.

Parodoje eksponuojamas nuotraukas ir asmens dokumentus sovietiniais metais slėpė bičių aviliuose, todėl jie išsaugoti ir išliko iki šių dienų. Ant vienos nuotraukos išliko Stasio Vaicekausko ranka rašytas įrašas: „Garbingi bočių žygiai tegul mums būna gyvenimo rodyklė“. Šie žodžiai kiekvienam iš mūsų turėtų būti kaip priesaikas savo šaliai.

Už nuotraukas ir prisiminimus dėkojame Domicelės ir Stasio Vaicekauskų artimiesiems, o ypač dukrai Elenai Bendinskienei, kuri atrinko ir sutvarkė nuotraukas bei dokumentus, perdavė juos Prienų krašto muziejui bei leido parengti ir publikuoti šią virtualią parodą.