Ką slepia klėtis

Klėtis

Šios klėties pasitinkančios jaukiu prieklėčiu, papuoštu drožinėtomis kolonomis, medinės sienos nuo praeito amžiaus saugo ir žmonių triūsą, ir jaunystės paslaptis.

Klėtyje sodyboje gyvenę žmonės laikydavo didžiausią savo turtą – aruoduose supiltus rugius, kviečius, ant sijų pakabintas džiovintas žoleles, rūkytą mėsą. Klėtyje stovinčiose skryniose gulėdavo austos drobės ir tvarkingai sudėtas, metai iš metų kaupiamas merginų kraitis.

Vasarą klėtis atgydavo. Jaunimas, jaunavedžiai, kartais samdiniai ar svečiai joje miegodavo. Vakarais prie klėties girdėdavosi tylus juokas ir pašnekesiai. Vaikinai užgrodavo armonika, o merginos kikendamos slėpdavo akis. Nors vietos klėties antrame aukšte būta nedaug, joje vasaros metu, kuomet lauke lydavo, vykdavo ir gegužinės! Visi tilpdavo, visiems smagu būdavo.

Senoliai sakydavo, kad klėtis saugo ne tik grūdus, bet ir jaunų žmonių svajones. Klėtyje negalima buvo pyktis – manyta, kad tada javai prastai derės.