Pirmoji medinė Prienų bažnyčia pastatyta 1609 m. 1655 m. per karą ji sudegė. 1674 m. pastatyta antroji bažnyčia, jai pasenus 1750 m. iš pušies rastų pastatyta dabartinė trečioji. 1783 m. sustiprinti bažnyčios pamatai, lentomis apkaltos sienos, šventorius aptvertas tvora. 1873 m. suremontuoti bokštai. 1850 m. pastatas atnaujintas, o 1875 m. perstatytos abi koplyčios.
Bažnyčios planas graikiško kryžiaus formos, trinavis. Vidurinę navą pratęsia presbiterija su trisiene apside. Šoniniuose sparnuose esančių koplyčių galai taip pat trisieniai. Pagrindinio fasado kompozicija, likusi iš XVIII a. vidurio, yra būdinga Baroko stiliui. Fasado kampuose stovi kvadratiniai, į tris tarpsnius suskaidyti bokštai. Šoniniuose fasaduose ant koplyčių ir presbiterijos stigų kyla liekni bokšteliai. Bokštų ir bokštelių viršūnės užbaigtos Barokinio silueto šalmais.

Bažnyčios viduje navas skiria originali arkada su suporintais stulpais . Vyrauja triskart platesnė ir šiek tiek aukštesnė už šonines navas erdvė. Presbiterijos pradžią žymi sija su krucifiksu. Navos ir presbiterijos lubos lenktais kraštais, o palubę vainikuoja plataus profilio karnizas. Frizą ir lubas puošia tapyti augaliniai ornamentai. Bažnyčios interjerui didelę reikšmę turi penki aukštos meninės vertė altoriai, sakykla, vargonų prospektas, įrengtas chore, kuris atitvertas barokiškai išlankstyta tvorele. Prienų bažnyčia yra vienas seniausių ir gražiausių sakralinių pastatų Vilkaviškio vyskupijoje.

Sovietiniais metais C. Pšemeneckio namuose veikė ligoninė, stomatologijos poliklinika, dalis patalpų priklausė policijai. Muziejuje susipažinsite su Prienų krašto istorija, kultūra, tautodaile, buitimi, sužinosite apie žymiausius Prienų žmones. Iš Prienų krašto kilę nemažai Lietuvos rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, tad muziejuje įrengtos specialios juos pristatančios ekspozicijos – poeto Justino Marcinkevičiaus, rašytojo Vytauto Bubnio, kalbininko baltisto Jono Kazlausko, kunigo Juozo Zdebskio, lietuvybės skleidėjo daktaro Juozo Brundzos. Muziejus taip pat vykdo daugybę edukacinių užsiėmimų – duonos kepimo, audimo, linų apdirbimo, žolininkystės, tematines ekskursijas apie Prienų istoriją, partizanų kovas.

Revuonos parkas pasitinka žaluma. Pavadinimą gavęs nuo to paties vardo Revuonos vardo, kuris šioje vietoje įteka į Nemuną. Parke pamatysite projekto „Gamta – kultūrų versmė” skulptūras iš medžio. O ant Nemuno kranto – Prienų dvaro malūną. 1901-1956 m. čia veikė Prienų malūnas, o 1984-1995 m. – viešbutis „Revuona”. Parke yra tvenkiniai, kurie buvo skirti iš pradžių malūnui, o vėliau – viešbučiui. Apeikite aplinkui pastatą pažiūrėti kriokliuko. Revuonos parke rasite šaltinį, kurio vanduo garsėja savo gydančiosiomis savybėmis. Prienų krašto muziejus įkurtas tarpukarius statytuose Cezaro Pšemeneckio namuose. C. Pšemeneckio namuose prieškariu vyko itin aktyvus kultūrinis gyvenimas. Abu su žmona Ana, operos soliste, kartu parvykusia iš Maskvos, savo namuose organizuodavo kultūrinius renginius, kuriuose dalyvaudavo profesionalūs to meto menininkai, yra viešėjęs net garsusis rusų dainininkas Fiodoras Šaliapinas, o pats Cezaras Pšemeneckis grieždavo smuiku.

1933 metais Prienuose buvo pradėtos statyti kareivinės, kuriose vėliau įsikūrė Lietuvos kariuomenės Prienų įgula – LDK Kęstučio V pėstininkų pulko II batalionas ir III artilerijos grupė. 1937 metais ant Nemuno kranto iš kareivių ir vietinių gyventojų aukų pastatomas ir pašventinamas pirmasis LDK Kęstučio paminklas. Jis buvo gelžbetoninis, padengtas granitu, sudarytas iš 7 m 40 cm aukščio pjedestalo ir 2,5 m skulptūros. Šio paminklo projektą parengė menininkas Kipras Ausiejus. Po sovietų okupacijos maždaug 1954 metais vietinės komunistų partijos įsakymu sovietinės armijos kariai nugriauna paminklą ir jo liekanas užkasa po žeme.
Po ilgų derybų 1989 m. Prienų kultūros fondo grupei buvo leista atkasti paminklą, tačiau jis buvo labai suniokotas ir jo restauracija nebuvo galima. Galiausiai, 1990 m. vasario 16-ąją LDK Kęstučio paminklas buvo atstatytas kitoje vietoje – prie Prienų tilto. Šis paminklas yra maždaug 10 m aukščio, su bronzine skulptūra ant granitinio postamento. Paminklo skulptorius – G. Kamarauskas, architektas – K. Lupeikis.

Toliau Nemuno krantine nueikite iki Greimų tilto (Vytauto g.). Šis tiltas jungia Nemuno skiriamas Prienų dzūkišką ir suvalkietišką dalis. Apie tai skelbia ir prie tilto esantis riboženklis bei naujai įrengta apžvalgos aikštelė – „Suvalkijos ir Dzūkijos riba“.

Pirmasis laikinas, medinis, 222 m ilgio, 8 angų tiltas buvo pastatytas Rusijos armijos I-ojo pasaulinio karo pradžioje. 1915 m. Rusijos kariuomenė traukdamasi nuo vokiečių išardė tiltą. 1915 m. Prienus užėmę vokiečiai pastatė pirmą pastovų medinį tiltą per Nemuną. 1924 m. tiltą iš dalies apardė susigrūdę ledai. Atstatytas medinis tiltas stovėjo iki 1937 m. kovo, kai jį vėl nuvertė ledo lytys. 1937 m. vasarą pradėti paruošiamieji tilto statybos darbai. 1938 m. pradėtas statyti gelžbetoninis tiltas, pagal inžinieriaus Prano Markūno projektą. Iki 1939 m. statybos buvo baigtos ir tiltas pradėjo veikti. 1944 m. vokiečių armija besitraukdama Vakarų fronto link susprogdino tiltą. 1947 m. tiltas vėl atstatytas. Ant šio tilto buvo filmuokjamas pirmasis tarybinis lietuviškas filmas „Tiltas“. 2010 m. tiltui suteiktas Greimų tilto vardas.

• Greimai: Julius Greimas, (1882 09 02–1942) – pedagogas, Prienų miesto burmistras. Prienų Burmistras 1935 – 1940m.

• Algirdas Julius Greimas (Julio Greimo sūnus) – lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas. Vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas.

Atvykstant nuo Birštono pusės į Prienus šią erdvę atrasite dešinėje kelio pusėje dar prieš pat tiltą, o atvykstant nuo Prienų miesto pusės, pravažiavus tiltą teks pasukti į kairę. Ši poilsio erdvė yra prie Nemuno upės, apsupta medžių. Joje renkasi įvairaus amžiaus žmonės ir gali pasigėrėti tiek atsiveriančia miesto panorama, Nemunu, Greimų tiltu, Kęstučio paminklu, tiek aktyviau praleisti laisvalaikį, kadangi yra įrengta petankės aikštelė, dvi paplūdimio tinklinio aikštelės, vaikų žaidimų erdvė su karstyklėmis ir lipynėmis, supynės bei lauko treniruokliai suaugusiems.

Jiezno dvaras – dvaras, stovėjęs Jiezne. Išlikusi dvaro oficina (dirbtuvė), kurioje buvo virtuvė, skalbykla, tarnų gyvenamieji kambariai. Tai XVIII a. barokinės architektūros paminklas. Pasakojama, kad 1775 metais pastatytų didžiulių rūmų kompleksą sudarė septyni korpusai: šeši dviaukščiai šonuose ir vienas triaukštis centre. Jo kampuose stovėję bokštai. Pagal pirminį planą rūmai turėjo priminti Grigaliaus metų kalendorių. Šviesa į rūmus turėjusi patekti per 365 langus, svečiai į rūmus atvykti galėję per 12 vartų, o kambarius turėjusios jungti 52 durys.

Rūmų likučius kruopščiai saugo ir dalelę buvusios didybės bando atkurti garbaus amžiaus jieznietis Vytautas Gusas. Jam priklausanti buvusių didingų rūmų dalis, spėjama, mena XV a., arba Jiezno pilies laikus. Ant didžiuliais arkiniais langais puošto pastato fasado puikuojasi herbas ir užrašas – „Jiezno grafystės Pacų muziejus”. Remdamasis istorine medžiaga, XIX a. dailininko Napoleono Ordos paveikslu bei išlikusių dvaro pastatų išsidėstymu V.Gusas sukūrė ir Pacų dvaro maketą. V. Gusui dabar priklausančiame pastate XIX a. buvo įrengtas malūnas. „Nuo tada šis pastatas imtas vadinti malūnu. Vėliau jau niekas nebežinojo, kad tai – buvusių rūmų dalis. Atkasus pamatus – viskas rodo, kad čia – buvęs galinis paviljonas, tokio pat pastato kairiajame rūmų sparne atitikmuo. Toje vietoje dabar įsikūrusi Jiezno seniūnija. Tiesa, dabar net to pastato sienos neprimena Pacų”, – apie sovietmečio statybai tipišką formą įgavusią buvusią rūmų dalį užsiminė V.Gusas. Kitose dviejose išlikusiose dvaro rūmų dalyse – kumetyno pastate ir rūmų fragmente – sovietmečiu veikė internatinė mokykla.

Spėjama, kad šis pastatas, vadintas oficina, buvo statytas XV a., o rekonstruotas XVIII a. viduryje. Objekto tūris kompaktiškas stačiakampis. Ūkinis pastatas pradžioje buvęs dviejų aukštų, vėliau atsiradęs trečiasis aukštas ir priblokuotas vieno aukšto priestatas. Fasadų kompozicija turi renesanso architektūros stiliaus bruožų. Šiuo metu objektas priklauso privačiam asmeniui, jis jame įkūręs privatų „Jiezno grafystės Pacų“ muziejų.

LDK vicekancleris S. Pacas Jiezne įkūrė savo pagrindinę rezidenciją. Iki 1640 metų vicekancleris pastatė puošnius rezidencinius rūmus ir šalia jų įveisė parką. Tai, anot J. Okso, buvo tipiška ankstyvojo baroko palazzo in fortezza – rezidencinė pilis, apjuosta gynybiniu žiedu. Iš pietų pilį saugojo natūrali kliūtis – ežeras, iš rytų ir šiaurės – iškasti tvenkiniai, kurių krantai sutvirtinti pylimais ir statinių rastų siena, o iš vakarų – nuo miestelio pusės – fosà su pylimu ir greičiausiai mūro siena. Tai uždaras pilies kompleksas, susietas su išore tiltais ir vartais.

Jiezno Pacų rūmų ansamblio statybų metu, anot J. Okso, atsirado ir dabar oficialiuose dokumentuose Kumetynu vadinamas pastatas. Kaip ir kodėl šis pastatas imtas vadinti kumetynu nėra aišku. Tai labiau primena sovietinių laikų ideologinę klišę, juolab kad ir pačių kumečių Jiezno dvare – kiek žinoma – nėra buvę.

Itin nuodugniai ir aiškiai šis pastatas kartu su ūkiniais statiniais yra aprašytas 1797 metų inventoriuje. Čia aiškiai nurodyta, kad tai Jiezno dvaro valdytojo rezidencija, todėl šis mūrinis dvaro administracijos pastatas (vadinamasis kumetynas) inventoriuje vadinamas Gubernija (nuo lotyniško žodžio gubernum – valdyba, valdymas). Iš čia buvo aptarnaujami ne vien Jiezno Pacų rūmai, bet valdomi ir kiti, Pacams priklausę, aplinkiniai dvarai ir palivarkai. Šiame pastate gyveno rūmų ekonomai, veikė Pacų rūmų administracija, internato dirbtuvės ir siuvykla, kur tam tikrą laiką Jiezno internato vaikai buvo mokomi amatų.

Pastatytas XV a., rekonstruotas XVIII a. viduryje. Šis pastatas vienintelis po 1837 m. gaisro išlikęs rūmų korpusas, kuris vėliau buvo rekonstruotas jau sovietmečiu – 1953 m.
Objekto statybinė medžiaga – plytų bei lauko akmenų mūras. Pastatas buvęs dviejų aukštų su rūsiu, vėliau užstatytas trečiasis aukštas. Vidau patalpos buvę tinkuotos, rasta išlikusi sienų tapyba, tačiau jos būklė bloga. Pastato tvarkybos, restauravimo ar konservavimo darbai nevyksta, architektūrinis palikimas nyksta ir toliau.

Pačiame Jiezno miestelio viduryje stovi Barokinė bažnyčia paskelbta respublikinės reikšmės kultūros paveldo objektu. Pirmąkart ją išvydę keliautojai stebisi atokiai nuo didžiųjų miestų pastatytos šventovės didingumu ir puošniu interjeru.

Šios bažnyčios istorija mena galingos Pacų giminės didikus, kurie fundavo nemažai Baroko architektūros statinių Lietuvoje, samdė italų architektus. Pirmąją mūrinę Jiezno bažnyčią Kristupas Pacas pradėjo statyti 1655 m. 1670 m. vyskupas Kazimieras Pacas konsekravo bažnyčią šv. Arkangelo Mykolo vardu. Iki tol netoliese, Musninkuose, veikė kalvinistų bažnyčia. Mat XVI a. Pacai buvo linkę į kalvinizmą. Pasakojama legenda, kad Steponas Pacas lankydamasis Krokuvoje bendravo su popiežiaus nuncijumi Ipolito Aldobrandini. Šis pasiūlęs atsiversti S. Pacui į katalikybę, bet didikas pareiškė, kad taps kataliku tuomet, kai nuncijus bus išrinktas popiežiumi. 1592 m. nuncijus tapo popiežiumi Klemensu VIII, o Pacų dinastija – katalikais. Kai kurie vietos gyventojai tiki, kad popiežius bažnyčios konsekravimo proga net padovanojęs medinį kryžių, kurį galima išvysti ir šiandien. Visgi nustatyta, kad kūrinys gerokai „jaunesnis“.

Bažnyčios rūsyje yra unikali Lietuvoje kripta simetriškais laiptais, altoriumi ir šoninėmis nišomis. Čia iki XVIII a. pab. sarkofaguose ilsėjosi Antano ir Teresės Pacų ir jų keturių vaikų palaikai.

Bažnyčios interjerą puošia dvylika altorių, keturi žinomo dailininko, akademiko Nikodemo Silvanavičiaus paveikslai, gausi lubų ir sienų tapyba, vertingi vargonai.

Jiezno Šv. Kryžiaus koplyčia stovi Jiezno senosiose kapinėse, esančiose prie kelio Jieznas–Sobuva , 0,5 km į šiaurės rytus nuo Jiezno bažnyčios. Koplyčia pastatyta XVIII a. pabaigoje veikiančių senųjų kapinių pietų pusėje, į ją atsiremia nuo vartų vedantis pagrindinis takas.

Koplyčia turi baroko stiliaus bruožų, yra stačiakampio plano, su atsikišusiu trisieniu (apside). Dvišlaitis stogas uždengtas šiferio lakštais, virš apsidės – skarda. Ant kraigo įtaisytas didelis kryžius. Vidinė patalpa vienanavė, jos vientisa erdvė nedaloma pertvarinių sienų. Lubos medinės, lygios. Grindys sudėtos iš lentų. Neišlikę bažnytinio interjero detalių ar puošybos, užklotas įėjimas į rūsį. Šoninėse sienose yra po vieną stačiakampį langą, priekiniame fasade – dvi ovalo formos angos. Matyti neprofesionalaus remonto žymės: trūksta langų apvadų, karnizų fragmentų. Kapines juosia lauko akmenų tvora. Pagrindiniai vartai yra kartu ir buvusi 3 tarpsnių varpinė. Varpo, smailės kryžiaus nėra. Išlikęs apie 1,4 m aukščio medinis altoriaus kryžius su Nukryžiuotoju šiuo metu saugomas Jiezno bažnyčios zakristijoje.

Kapinės užima 2,05 ha plotą. Jose, į šiaurės rytus nuo koplyčios, yra saugomi kultūros paminklai: Lietuvos karių kapai.
Koplyčios istorija siejama su Jiezno grafystės valdytojais didikais Pacais. Grafo Antano Mykolo Paco rūpesčiu, tuo metu miestelio senosios kapinės, buvusios prie bažnyčios (nuo Jiezno ežero pusės), iškeltos už tuometinės gyvenvietės ribų. Naujosios kapinės įkurtos apie 1765 m. Čia koplyčios statybą fundavo A.M. Paco žmona Teresė Radvilaitė-Pacienė.

Tiksli koplyčios pastatymo data nėra žinoma, nes Jiezno parapijos 1782 m. inventoriuose rašoma, kad kapinėse Šv. Kryžiaus koplyčia 1776 m. jau stovėjusi. Tuomet kapines juosė medinė, pušies rąstų tvora. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis leido koplyčioje laikyti mišias Šv. Kryžiaus Atradimo ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo garbei numatytu laiku.

Mūrinėje koplyčioje buvo įrengtas altorius, reikalingi papuošimai, laikytos pamaldos. Po 1794 m. sukilimo, kuomet po jo apie 13 metų nevyko pamaldos Jiezno bažnyčioje, manoma, nukentėjo ir koplyčia. Tarpukariu vykdavo retos proginės pamaldos.

Vietos gyventojai atsimena, kad koplyčios rūsyje per karą buvo slepiami ginklai. Vėliau koplyčia buvo apleista, nyko, buvo įlūžusios grindų lentos. Paskutiniais sovietmečio metais buvo remontuota.

Stakliškių bažnyčia. Važiuojant Trakų-Prienų keliu tolumoje šviečia grakštūs Stakliškių bažnyčios bokštai. Rekomenduojame užsukti pasigrožėti šia XVIII a. pab. statyta šventove. Savo architektūra ir interjero puošnumu ji nenusileidžia ryškesniems šalies Baroko paminklams, įtraukta į respublikinės reikšmės paveldo sąrašą.

Bažnyčioje pamatysite unikalų Švč. Trejybės paveikslą su auksakalio Charevskio aptaisais, stebuklais garsų paveikslą „Kenčiantis Kristus“. Kairiajame bažnyčios altoriuje yra paveikslai: „Nekalto prasidėjimo Švč. Mergelė Marija”, „Šv. Marija Magdalietė“ (autorius- Stanislovas Mirskis), „Šv. Pranciškus Asyžietis“- garsaus dailininko Nikodemo Silvanavičiaus kūrinys kaip ir kitas šio tapytojo darbas – „Rožinio Švč. Mergelė Marija“. Vertingiausia interjero dalis – šešių altorių ansamblis su krikštykla ir sakykla bažnyčios priekyje.

Bažnyčioje išvysite išskirtines angeliukų skulptūras. Meistras vykusiai pavaizdavo vaiko psichologiją, nes angeliukų išraiškos labai netradicinės: vienas verkia, kitas ploja katučių, trečias krapšto nosį, ketvirtas – išsižiojęs žioplinėja.

Stakliškių midus. Midus buvo gaminamas žiloje senovėje. Seniausia konkreti rašytinė informacija apie midaus vartojimą baltų žemėje aptinkama Vulfstano pasakojime apie 890 m. Šis keliautojas ir pirklys pats apsilankė šiose žemėse ir žinių gavo iš pirminių šaltinių, jog šiose vietovėse būta labai daug medaus ir iš jo gamintas gėrimas.Midus tapo savotiška legenda, kurią naujai atgaivinti pabandyta jau XX a. pradžioje, kai Stakliškių midaus gamyklos inžinierius technologas Aleksandras Sinkevičius užsibrėžė atkurti senovėje (XV–XVIII a.) gaminto iš laukinių bičių medaus ir įvairių žolelių midaus receptą ir atnaujinti tradicinio, natūralaus, nespirituoto midaus, kuris tuo metu nebebuvo gaminamas nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse, gamybą.

Įmonė UAB „Lietuviškas midus“ savo svečiams organizuoja ekskursijas ir degustacijas. Maloniai kviečia apsilankyti restauruotame, XIX a. buvusios alaus daryklos „Gintaras“ salyklo džiovyklos bokšte, kuriame yra įrengtas midaus muziejus.

Turėsite galimybę išgirsti midaus atsiradimo ir gamybos istoriją, pamatyti ankstesniųjų laikų midaus gėrimo indus. Atvykę į muziejų galėsite pasivaikščioti po visus bokšto aukštus, apžiūrėti išlikusias autentiškas erdves ir įrenginius.

Ekskursijų metu sužinosite, kaip gaminamas lietuviškas midus, esant galimybei, darbo dienomis papildomai galėsite aplankyti rūsius, kuriuose brandinami gėrimai.

Pasak legendos, kalną savo kepurėmis supylė besitraukiantys Napoleono kariai. Toje vietoje, iš kur neva buvo semiamos žemės, atsirado Lielios ežeras. Todėl papėdėje ir pastatytas medinis kepurės formos paminklas. Tačiau istorikai mini daug senesnę praeitį. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, kalnas supiltas dar prieš Kristų. Mokslininkai rado itin didelių molinių indų šukių, V-VII a. žalvarinę segę. Tai liudija čia buvus labai stiprią jotvingių gyvenvietę. Beje jotvingiai – viena iš karingiausių baltų genčių, kuriai šiose apylinkėse IV-V a. teko susikauti net su hunais. Vėliau, XIV a. įsismarkavus kryžiuočių puldinėjimams, čia stovėjusi pilis ar žvalgybos bokštas buvo naudoti kaip ryšio priemonė. Nuo piliakalnio viršūnės matyti Punia, kur stovėjo itin svarbi gynybinė pilis, tad,tikėtina, buvo galima iš jos gauti ar perduoti pavojaus signalus.

Lepelionių piliakalnio įtvirtinimas priklausė vadinamajai antrajai gynybinei linijai, saugojusiai Lietuvos sostines – Kernavę, Trakus, Vilnių- ir karališką vieškelį, jungusį Vilnių su Trakais ir Aukštadvariu, nuo kryžiuočių puldinėjimų. Pirmoji linija – Nemuno pakrantėse išdėstytos pilys.

Lepelionių piliakalnis yra nupjautos keturkampės piramidės formos. Iš pietų, šiaurės ir vakarų juosia žemuma, rytuose – aukštuma. Šlaitai statūs. Piliakalnio rytinėje papėdėje yra 26 m pločio ir 2 m gylio griovys. Piliakalnio aikštelė ovali, 13 x 10 m dydžio, apjuosta pylimu.

Piliakalnio rytinėje ir šiaurinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė, tirta 1955 m. ir 1971 m. Rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi. Piliakalnis datuojamas 1 tūkstantmečiu-2 tūkstantmečio pradžia. Radiniai saugomi Lietuvos nacionalinis muziejus.