Apie gyvenimą dūminėje pirkioje

Gyvenimas dūminėje pirkioje

Prieš daugiau nei du šimtus metų, mažoje dūminėje pirkioje be kamino, pasipuošusioje trim mažais langeliais, gyveno didelė šeimyna.

Maži langeliai – ženklas, kad daug pinigų šeima neturėjo. Juk kuo didesnis langas, tuo brangiau jį įsirengti, be to pro lango viengubus stiklus išeidavo daug šilumos, tai ne kiekviena šeima sau leisti galėjo.

Diena prasidėdavo auštant. Kasdien motina pirmoji pakilusi ant krosnies gamindavo valgį. Kuomet šiltas maistas jau garuodavo, visa šeima susirinkdavo prie stalo, stovinčio šviesiausioje kambario vietoje, pasimelsdavo ir draugiškai susėdusi ant dviejų ilgų suolų valgydavo.

Visa diena buvo iš vien darbų pilna. Pavasarį ir vasarą daugiausia triūso laukdavo laukuose, o rudenį ir žiemą darbai persikeldavo į vidų. Darbai vienas kitą vijo, bet su daina lūpose viskas daug lengviau klostėsi.

Šeimos moterys iš molio plūktą aslą šluodavo, o mažojo vaikelio paliktą balutę sausu smėliu apibarstydavo, sušluodavo ir išmesdavo lauk. Motinai ne tik vaikais rūpintis, šeimyną pavalgydinti reikėjo, bet ir gyvuliais pasirūpinti, viralo privirti, vandens iš šulinio parnešti ir dar daug kitų darbų nudirbti.

Tuo tarpu šeimos vyras su vyresniuoju sūnumi miškan malkų parvežti važiuodavo, laukuose dirbdavo, taisydavo ūkio padargus, o namo grįžę vakarais vydavo virves, pindavo vyžas, klumpes droždavo ir kitus darbus dirbo. Kiekvienas troboje turėjo savo darbą – net vaikai plunksnas pešiodavo, siūlus vyniodavo ar „diedą“ prižiūrėdavo. Tiesa, dažniau šį darbą atlikdavo seniausias namų žmogus.

Lauke sutemus, pirkioje suspingsėdavo į „diedą“ įtvirtintų balanų šviesa. Vakarojant, visiems namuose susirinkus, prie ratelio jaukiai įsitaisiusi motina verpdavo, visi drauge giedodavo, dainuodavo, motina pasakas vaikams apie laumes ir milžinus sekdavo… Taip ir slinko dienos šioje mažoje, bet jaukioje dūminėje pirkioje.