Medinis stovas balanai įstatyti, naudotas patalpai apšviesti, dar vadinamas žibinčiumi, naudotas iki XIX a. antros pusės, kai kur iki XX a. pradžios. Žibinčiai būdavo pakabinami, pastatomi, pakeliamieji. „Diedas“ – pats paprasčiausias, pastatomas žibinčius. Tokie ir būdavo labiausiai paplitę. Jie buvo daromi į trinką, natūraliai išaugusį trikojį ar lentų kryžmą įtvirtinant 1–2 m kartelę su vienu ar dviem laikikliais balanai įstatyti. Pirma balana buvo įžiebiama nuo krosnies žarijų ir nuožulniai įstatoma į žibinčių. Žibinčių dažniausiai prižiūrėdavo vyriausias šeimos narys, todėl įtaisas ir buvo vadinamas „diedu“, „dieduku“, tačiau kartais žibinčiaus priežiūra būdavo vaikų darbas. Kadangi balana greit sudegdavo, „diedas“ buvo statomas ant kojų, o po juo ar šalia dedamas indas su vandeniu nuodėguliams, kad nukritusi žarija nesukeltų gaisro.