Kalvė – kalvio dirbtuvė, o kartais ir kalvio gyvenamoji vieta. Kalvės Lietuvoje pradėtos statyti XVI a. Seniau ręstos iš rąstų, vėliau kaltos iš lentų, statytos iš akmenų ar plūktos iš molio. Aukštas status stogas dengtas gontais, čerpėmis. Patalpa be lubų, su asla, 1–2 langeliais, plačiomis dviverėmis durimis. Patalpos gale sumūrytas žaizdras ir įtaisytos dumplės, skirtos iš jų pučiant oro srautą palaikyti aukštą degimo temperatūrą. Dumplės pailgos arba apvalios, dažniausia darytos iš jaučio odos. Iš pradžių dumplės dumtos ranka, vėliau – koja sukamu ratu.

Senosios kalvės būdavo dūminės, nuo XX a. I p. pradėtos statyti su dūmtraukiu ir pakriaute virš žaizdro. Prie žaizdro buvo statoma masyvi ąžuolinė trinka su metaliniu priekalu. Šalia priekalo – lovys ar kubilas su vandeniu geležiai grūdinti. Prie lango prišliejamas varstotas su spaustuvais ir keltuvas sunkesniems dirbiniams pakelti. Kalvės statytos kaimo gale arčiau kelio, netoli vandens telkinio, kad būtų lengviau surasti pravažiuojantiems ir kad nuo jos nekiltų gaisras. Kalvės ženklas buvo virš stogo iškelta žirgo figūrėlė ar prie durų prisegta pasaga. Kai imta kaustyti arklius, greta ūkinės padidėjo ir visuomeninė kalvės reikšmė. Kalvė tapo vyrų, ūkininkų susibūrimo vieta pasidalyti naujienomis, pasitarti.