Kalvės istorija

Kalvio Ambraziejaus istorija

Anais laikais vieno darbštaus kalvio keliems kaimams užtekdavo. Toks ir buvo kalvis Ambraziejus – darbštus, kantrus žmogus. Jo kalvė stovėjo pačiame kaimo pakraštyje, netoli vieškelio. Vos auštant jo dirbtuvėje jau žvangėdavo geležis, o vakare dar ilgai rusendavo žaizdro ugnis. Žmonės sakydavo, kad Ambraziejus moka kalbėtis su geležimi. Ir iš tiesų – jo rankose ji tarsi atgydavo. Visus darbus kalvis atlikdavo rankiniais įrankiais, kuriuos pats pasidirbinęs buvo: įvairių dydžių žnyplėmis sugriebdavo įkaitintą geležį, replėmis vinis traukdavo, kūjais, plaktukais, kaltais, kalteliais naudojosi. Kalvio Ambraziejaus dirbtuvės viduryje stovėjo žaizdras, šalia – masyvus priekalas. Žaizdro ugniavietėje aukštą degimo temperatūrą palaikė iš dumplių pučiamo oro srautas. Dumplių pučiamas oras pažerdavo kibirkštis ir įplieskdavo ugnį taip stipriai, kad geležis parausdavo kaip vakare besileidžianti saulė. Įkaitintą geležį kalvis dėdavo ant masyvaus priekalo ir kaldavo, tempdavo, sukdavo, kol toji reikiamą pavidalą įgaudavo – tapdavo pasaga arkliui, vyriu durims, kirviu miškininkui ar puošniu kryžiumi.

Pas kalvį Ambraziejų daug vyrų susirinkdavo. Vieni atvesdavo arklį pakaustyti, kiti atnešdavo nulūžusį įrankį, o dar kiti tiesiog užsukdavo pasiklausyti naujienų ar jomis pasidalinti. Čia vyrai kalbėjo apie derlių, turgų, artėjančias vestuves ar dalinosi kituose kaimuose girdėtomis istorijomis.