Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas su savo kariuomene 1812 m. birželio 23–24 d. persikėlimu per Nemuną pradėjo istorinį žygį į Rusiją. Vykdamas link Kauno stabtelėjo Skriaudžiuose. Apie viešnagę rašytinius atsiminimus paliko Bonaventūras Butkevičius (1794–1871) ilgus metus ėjęs Vilkaviškio klebono pareigas. Atsiminimuose jis rašė:

„Tą pačią dieną palikęs Vilkaviškį, Napoleonas sustojo Skriaudžiuose, pas vietinį kleboną, kuriuo tada buvo kunigas Ambraziejus Žygevičius. Kunigas jį priėmęs iškilmingai. Napoleonas jo paklausęs, ar jis kalbąs prancūziškai, tas atsakęs lotyniškai. Tada imperatorius taręs: „Tai mes kalbėsimės lotyniškai.“ Buvo kalbama, kad jis labai mylėjęs romėnų literatūrą, savo kišenėje nešiodavęs Sakustijaus Jurgutos karų istoriją ir noriai ją skaitęs.

Įėjęs į kambarį, Napoleonas paprašė, kad jam paruoštų pietus, bet kunigas papasakojo, kaip iš jo kareiviai atėmė javus, maisto produktus, gyvulius ir kita, Napoleonas norėjo žinoti, ar kunigas neturi jam priekaištų. Tas atsakęs, kad neturi, bet tikįs, kad taika grąžins jam gėrybes. Napoleonas
jam paplojo per petį ir tarė:

– Sutinku negodų kunigą.

Apžiūrėjęs kambarį, jis skundėsi alkiu. Kieme imperatorius pastebėjo vištą ir sušuko:

– Šventenybe, tai višta!

Vienas iš karininkų buvo išsiųstas gaudyti vištos. Karininkas vištą pagavo ir atnešė kunigui.

– Jei esi toks geras virėjas, koks geras kunigas, padarysi man malonumą ją iškepdamas, – pasakė Napoleonas.

Kadangi nebuvo moterų, kunigas, dviejų karininkų padedamas, įkišo vištą į puodą. Trūko indų, todėl buljonas buvo paduotas kareivių lėkštėse ir vietoj duonos suvalgytas su biskvitais. Napoleonas nemėgo sriubos, bet beveik pusę vištos surijo. Išgėręs truputį vyno, pusvalandžiui atsigulė ant suolo. Po šio trumpo poilsio imperatorius davė kunigui arklį ir pasiūlė jį lydėti. Kelionė šalia imperatoriaus aukštybės sudomino kunigą ir jis iškeliavo <…> Visą dieną kunigas praleido su Napoleonu. Pagaliau vakare jį atleido. Davė jam daug sidabrinių ir pasakė:

– Šventenybe, lik sveikas, prisimink mane prie Dievo altoriaus“.

1812 m. gruodį grįždami prancūzų kareiviai apsistojo medinėje Skriaudžių bažnyčioje, o pasitraukdami ją padegė.