Skalbiamoji kultuvė – medinis įrankis žlugtui skalbti vandens telkinyje.

Galva, ketera ir rankena trapecijos formos, išdrožta iš vientiso medžio gabalo. Kultuvės dažniausiai buvo gaminamos iš kietmedžio, kad atlaikytų nuolatinę drėgmę ir smūgius. Kartais jos buvo išraižomos arba išpjaustomos geometriniais, augaliniais ornamentais, simboliais.

XIX a. – XX a. pr. skalbiama buvo retai, 2–3 kartus per metus, prieš didžiąsias metų šventes. Skalbdavo dažniausiai pelenų šarmu, kurį pasigamindavo iš pelenų. Pelenus susemdavo, persijodavo, kad neliktų anglių, užplikydavo verdančiu vandeniu ir palaikydavo kol pelenai nusės ir vanduo pasidarys skaidrus, slidus. Tik tada jame skalbinius mirkydavo, virindavo. Tuomet nešdavosi prie vandens telkinio. Skalbiniai buvo dedami ant lentos ar suolelio ir kultuve ritmingai velėjami, kol nešvarumai pasišalina ir išnyksta šarmas.

Kultuvė buvo ne tik darbo įrankis, bet ir dovana. Vaikinas norėdamas dažniau lankyti patinkančią merginą, dovanodavo jai kultuvę. Žemaitijoje pirmą dukrai padarydavo tėvas jai tik gimus, dukra ją saugodavo, o vėliau išsinešdavo su kraičiu. Kartais kultuves merginoms dovanodavo būsimi vyrai prieš vestuves.

Tikėta, kad skalbiant suskilusi kultuvė skalbėjai pranašaujanti nelaimę.