Paroda „Tremtinio fotoalbumas“
Birželio 14-ąją Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. šią dieną NKVD pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremti politikai, visuomenės, kultūros veikėjai ir Lietuvos Respublikos antrasis prezidentas Aleksandras Stulginskis.
1941 m. gegužės mėnesį Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Lietuvos gyventojų „veikiančių prieš Sovietų Sąjungą“ sąrašai sudaryti gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Trėmimai prasėdėjo ankstų birželio 14-oios rytą ir truko iki birželio 18 d. Žmonės buvo suimami, mėginantys bėgti sušaudomi, tardomi, kankinami, gyvuliniais vagonais vežami į Sovietų Sąjungos tolimiausius kraštus. Per keletą trėmimo dienų iš Lietuvos išvežta apie 18000 lietuvių.
1944-1948 m. vyko antrojo masinė trėmimų banga. Buvo siekiama užgniužti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekius, nutraukti pasipriešinimą visuotinei karinei mobilizacijai, palaužti lietuvių dvasią, sunaikinti inteligentiją. Masiškai buvo išvežami politiniai kaliniai.
1948-1952 m. sovietai masiškai suiminėjo Lietuvos partizanus, jų rėmėjus, gimines. Masiniai trėmimai buvo vykdomi kasmet – 1948 m. gegužės 22–23 vyko trėmimų operacija „Vesna“, 1949 m. kovo 25–28 – „Priboj“, 1951 m. spalio 02–03 – „Osen“. 1952 metais ištremta apie 3000 lietuvių. Iš viso išvežta daugiau nei 130000 žmonių į Altajaus kraštą, Komijos ASSR, Stalinabado apylinkes, Tadžikijos TSR, Sverdlovsko sritį, Molotovo sritį, Tiumenės sritį, Krasnojarsko kraštą, Buriatijos-Mongolijos ASSR, Chabarovsko kraštą, Irkutsko sritį, Tomsko sritį.
Visi nepaklusę sovietizacijai tapo „liaudies priešais“ ir pateko Į tremtinių sąrašus. Į tremtį dažniausiai nebuvo galima nieko su savimi pasiimti, nors formaliai buvo leidžiama pasiimti 1000–1500 kg daiktų. Visas likęs turtas buvo nacionalizuotas, išgrobstomas, likusios tuščios sodybos nugriaunamos arba jose apsigyvendavo svetimi žmonės. Nežmoniškas trėmimo sąlygas išgyveno ne visi, nemažai mirė vagonuose. Pasiekusiųjų galutinę tremties vietą laukė sunkūs darbai, kuriuos atlikti tekdavo visiems – netgi vaikams ir senoliams. Dėl sunkaus darbo, maisto stygiaus, dažnai nepakeliamų gyvenimo sąlygų vienas po kito tremtiniai mirė.
Sugrįžusiems iš tremties taip pat nebuvo lengva – namai užimti arba nugriauti, turtas konfiskuotas, po sunkių tremties metų sveikta sušlubavusi. Kita vertus ištvermingi lietuviai prisimena ne tik nepakeliamus tremties sunkumus, bet pasakoja įvairiausias istorijas, prisimena tremties draugus.
Šioje parodoje pristatomose nuotraukose užfiksuota iš Prienų rajono ištremtų žmonių gyvenimai toli nuo gimtinės. Kiekviena iš jų atskleidžia skaudžias istorijas, o visos kartu iliustruoja visos Lietuvos tragediją.
Peržiūrint nuotraukas rekomenduojame mobilųjį įrenginį laikyti horizontalioje padėtyje.

1947 m. gegužės 14 dieną šioje sodyboje 54 Geležinio Vilko rinktinės partizanai davė priesaiką.
1946-1948 metais sodyboje buvo įrengtos trys partizanų slėptuvės.
1945 metų pavasarį broliai Juozas, Viktoras ir Justinas Šalčiai lauko rūsyje įrengė požeminę slėptuvė. 1946 metų pavasarį Geležinio Vilko rinktinės partizanai Šalčių sodybos kluone iškasė antrą, gana talpią slėptuvę, trečioji buvo įrengta prie malkinės.Vienas iš bunkerių buvo surastas NKVD, Šalčiai ištremti.


Klemensas Straigis-Vikruolis – partizanų ryšininkas. Jis atidžiai sekdavo NKVD štabą, perprasdavo jų darbotvarkes, pranešdavo partizanams apie Šilavoto apylinkės šturmus. Turėjo fotoaparatą, todėl fotografuodavo čia dirbančius sovietų darbuotojus – jie mielai sutikdavo pozuoti. Partizanams perduodavo nuotraukas, kuriose buvo užfiksuota ginkluotė, darbuotojų skaičius, kabinetai ir kita naudinga informacija. Įtarus K. Straigio-Vikruolio ryšius su partizanais, jis buvo suimtas, žiauriai tardomas, vėliau ištremtas į Karagandos sritį.

Į Sibirą ištremti Nijolės ir Irenos Mieldažyčių tėvai netrukus pradėjo dirbti druskos kasykloje, tačiau tai šeimos narių nedžiugino. „Ką ten galėjai parsinešti? Druskos saują paslėpęs kišenėj? O ką su ja daryti, kai nei duonos, nei sviesto, nei pyragų nebuvo. Plaudavome bačkas, nešdavome dėžes... Viską dirbdavome, kai pasibaigdavo mokslo metai. Norėjome nors kokių batelių į mokyklą. Juk jaunos buvome, norėjome pasirėdyti“, – prisimena Irena.

Irena prisimena, kad tremtyje lietuviai, norėdami pasisiūti kokį nors drabužį, buvo neįtikėtinai išradingi: jei pavykdavo gauti švitrinio popieriaus, jį mirkydavo vandenyje, kol viršutinis, grubusis, sluoksnis atitirpdavo, ir iš likusios medžiagos vyrams siūdavo marškinius.

1945 m. gruodžio 28 d. kunigą Antaną Mieldažį už Geležinio Vilko rinktinės partizanų vėliavos pašventinimą ištrėmė į Sibirą. Kalėjo Vladivostoko, Magadano, Komijos ir kt. lageriuose, tremtį praleido Intoje.Grįžęs dirbo altarista Kalvarijoje. Per pamaldas kunigas nebegalėjo aukštai iškelti Ostijos – tardymų metu buvo stipriai sumuštos rankos.


Konstancija Mieldažytė-Sravinskienė-Gerybienė (1920 01 05 – 2015). Gimė Pažarsčio k., Šilavoto vlsč., Marijampolės apsk. 1942 m. susituokė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu Juozu Stravinsku-Žiedu, Kardu. 1946 m. po Žiedo žūties buvo suimta ir ištremta į Intos lagerius Komijoje. Nuo 1953 metų aštuonerius metus gyveno tremtyje Intoje. Į Lietuvą grįžo 1961 m.

Suklaupę iš kairės: Irena Radžiūnienė, Marcelė Mieldažienė, Antanas Mieldažys, Jurgis Mieldažys, Urkienė, Vytas Liorenta. Duobę kasa Antanas Mačiulis.
Stovi iš dešinės: Vincas Petkevičius, Vytas Brūzga, Kazys Liniauskas, Juozas Cibulskas, Traidarienė, Treigienė, Antanina Rimienė, Vytė Raslauskienė.



Tremtinė Irena Radžiūnienė labai gerai pamena tremties vietą ir šį vežimėlį. Jis buvo skitas įvairiems ūkio darbams – malkoms, mėšlui vežti.

Tremtinė Irena Radžiūnienė pamena, jog išmoko važiuoti šiais dviračiais.

Originalioje nuotraukoje kitoje pusėje yra užrašas:
„Nors audros krūtinėj,
Skausmų širdis pilna
Pro ašaras sakysiu –
Gyvenimas yra audra.
Nuo Justino dėl Antosės, 1952 m. 19 d. li [epa].“

Tremtinių mokytojų Dlugauskų sodyba Šilavote buvo nacionalizuota. Čia persikėlė paštas, vaistinė.