VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893–1967)

Šiais metais minime iškilaus kraštiečio, lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, kritiko ir literatūros mokslininko Vinco Mykolaičio-Putino 130-ąsias gimimo metines.

V. Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškių kaime, Gudelių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. 1909 m. baigęs keturias Marijampolės gimnazijos klases įstojo į Seinų kunigų seminariją. Nuo 1911 m. savo kūrybą spausdino Putino slapyvardžiu. Nors mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje ir buvo suabejojęs dėl kunigo pašaukimo, vis dėlto 1915 m. įšventintas kunigu. 1915–1917 m. studijavo Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje. Peterburge išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Raudoni žiedai“ kartu su poema „Kunigaikštis Žvainys“.

1918 m. išvyko į Šveicariją, Fribūro universitete studijavo sisteminę filosofiją, filosofijos ir meno istoriją, estetiką, prancūzų kalbą ir literatūrą, psichologiją. 1918 m. pradėjo rašyti prozą, sukūrė noveles „Šviesus šešėlis“, „Medūza“, „Vienu pabučiavimu“, parašė lyrinę dramą „Valdovo sūnus“, vėliau pervadinęs „Valdovu“. 1922 m. Fribūro universitete apsigynė disertaciją „Vladimiro Solovjovo estetika“ ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Nuo 1923 m. dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete visuotinės literatūros katedros docentu. Stažavosi Miuncheno universitete, studijavo prancūzų ir vokiečių literatūras, estetiką, literatūros teorijos dalykus. 1929 m. perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą.

Dirbo ir spaudoje, 1924–1932 m. buvo kultūros žurnalo „Židinys“, 1938 m. – žurnalo „Dienovidis“ redaktorius.

1932–1933 m. buvo išleistas romanas „Altorių šešėly“. 1933 m. V. Mykolaitis-Putinas išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos valdybos pirmininku.

1935 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo V. Mykolaitį-Putiną Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. 1935 m. įvyko ir kitas svarbus įvykis jo gyvenime – poetas atsisakė kunigystės ir Rygoje sudarė civilinę santuoką su Emilija Kvedaraite. Už tai Vilkaviškio vyskupijos tribunolo sprendimu buvo degraduotas ir ekskomunikuotas. Tik 1966 m. konfesinės bausmės buvo atšauktos.

1936 m. išėjo lyrikos rinkinys „Keliai ir kryžkeliai“, 1937 m. – romanas „Krizė“.
1940 m. pradžioje V. Mykolaitis-Putinas persikėlė dirbti ir gyventi į Vilnių, buvo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentas. Nuo 1941 m. – Lietuvos TSR Mokslų akademijos akademikas, buvo išrinktas išrinktas Lietuvių literatūros instituto direktoriumi, pareigas laikinai ėjo ir po karo iki 1946 m. pradžios. 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai. 1954 m. pasitraukė iš darbo universitete.

V. Mykolaičio-Putino kūryba ne kartą cenzūruota. 1943 m. „Sakalo“ bendrovė leido poezijos rinkinį „Rūsčios dienos“. Nacių okupacinės valdžios cenzūra jį uždraudė, tačiau slaptai buvo atspausdinta keli šimtai egzempliorių. 1949 m. sunaikintas antrasis romano „Altorių šešėly“ leidimas, turėjęs išeiti 9000 egz. tiražu. Romaną sulaikė LKP(b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus cenzūra, nes rašytojas atsisakė knygos pratarmėje pasmerkti savo kūrinio idėjinį „ribotumą“. Tačiau 1954 m. leidimui autorius buvo priverstas parašyti pratarmę, kurioje nebeišvengė kompromisų. 1957 m. buvo uždrausta J. Juzeliūno opera „Sukilėliai“, sukurta V. Mykolaičio-Putino romano pagrindu. Operą žiūrovai galėjo pamatyti tik po 20 metų.
V. Mykolaitis-Putinas mirė Kačerginėje 1967 m. birželio 7 d. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

Šioje parodoje pateikiami Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomi rašytiniai dokumentai ir nuotraukos apie V. Mykolaičio-Putino šeimą, studijų metus, jo mokslinę ir visuomeninę veiklą, kūrybą, scenos veikalų pastatymus teatre bei poeto ir rašytojo atminimo įamžinimą.