Lankytinos vietos Balbieriškio seniūnijoje

 


 

Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia

Vilniaus g. 30, Balbieriškis

54.52587364350772, 23.88505509840428

 

Dar XVI amžiaus pradžioje Balbieriškio girioje atsirado pirmasis dvarelis, kurio savininkas buvo Hanusas Sudarmanas. Žinoma, kad jau iki 1520 metų buvo pastatyta pirmoji Šv. Petro katalikų bažnyčia, kurios pirmuoju klebonu buvo paskirtas Martynas Abramavičius. Bažnyčios kūrimosi pradžia buvo sudėtinga, nes Balbieriškyje valdęs kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis pakeitė tikėjimą ir tapęs kalvinistu atidavė katalikų bažnyčią evangelikams reformatams. 1614 metais kunigaikštis pastatydina antrą bažnyčią, kurią taip pat paliekama reformatams. Šie veiksmai sukėlė katalikų nepasitenkinimą ir norą susigrąžinti bažnyčią, ką pavyko padaryti tik jėga prabėgus 20 metų nuo jos netekimo, o po 12 metų trukusių teismų katalikai tapo teisėtais bažnyčios ir klebonijos šeimininkais. XVII a. viduryje kilęs karas su Maskva Balbieriškiui padarė nemažai žalos: buvo sudegintas miestelis, aplinkiniai kaimai, dvaras ir bažnyčia.

Neilgai trukus, maždaug apie 1678 metus iškilo trečioji bažnyčia, funduota Jono Karolio Čartoriskio ir jo žmonos Magdalenos Kanapockos. Naujojoje bažnyčioje laikui bėgant buvo įrengti 5 brandžiojo baroko stiliaus altoriai, kurie buvo papuošti drožiniais ir Šventųjų skulptūromis, o 1802 metais barokinio interjero ansamblį papildė didingi vargonai puošti to meto miestelį valdžiusių didikų Tiškevičių herbais. XIX a. pabaigoje kunigas Baltramiejus Žukauskas aptvėrė bažnyčios šventorių tvirta akmenine tvora, kuri išlikusi iki šių laikų. Sulaukusi 200 metų trečioji bažnyčia pradėjo po truputį griūti, prakiuro stogas teko ją nugriauti ir pradėti jau ketvirtos bažnyčios statybas. 1888 metais pastatyta ketvirtoji bažnyčia buvo Neogotikinio stiliaus, santūrių architektūrinių formų. Pastato viduje buvo išsaugotas vertingas medžio drožybos ir dailės kūrinių ansamblis išlikęs nuo XVII amžiaus.

2013 metais gaisro metu ši bažnyčia visiškai sudegė. Paskutiniąją penktąją bažnyčią projektavo architektas Vilius Urbonas. Ši bažnyčia užbaigta ir pašventinta 2018 metai. Nuo senosios ji skyrėsi savo dydžiu, dabartinė šiek tiek siauresnė ir trumpesnė už senąją, bei vietoj dviejų seniau buvusių bokštų dabar stovi vienas bokštas. Bažnyčia tvirta, pastatyta iš trisluoksnio plytų mūro, o jos stogą dengia keraminės čerpės, ši bažnyčia turėtų stovėti ir džiuginti parapijiečius dar ilgai.

 

 

 


 

Kieliškio piliakalnis

Balbieriškio seniūnija, Prienų rajonas

N54°28’46.2″; E23°53’13.0″

 

Piliakalnis stūkso kalvoje, Peršėkės upės dešiniajame krante. Datuojamas: I tūkst. – II tūkst. pradžia. Jo aikštelė ovali, šiek tiek pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 12×8 m dydžio. Šlaitai nuo vidutinio statumo iki stačių (nuo upelio pusės), maždaug 9 – 10 metrų aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, o jo rytinėje papėdėje 0,4 ha plote yra gyvenvietė.

 

 

 


 

Naravų piliakalnis

Balbieriškio seniūnija, Prienų rajonas

54.59073646383263, 23.98677666946573

N54°35’26.4″; E23°59’13.3″

 

Naravų piliakalnis datuojamas I tūkst. jis įrengtas kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulyje. Jo aikštelė keturkampė, tačiau nėra didelė 6×5 m dydžio. Statūs šlaitai net 15 metrų aukščio. Išlikusi matoma gynybinio griovio dalis, esanti tarp pylimo ir gretimos aukštumos. Aikštelės pietinė dalis yra nuslinkusi į Nemuno slėnį, joje iškasta duobė, o pylimas taip pat apardytas duobių ir nuartas, dirvonuoja. Pasakojama, kad Nemuno aukštumoje yra rasta žmonių kaulų ir neidentifikuotų senovinių pinigų. Manoma, kad šioje vietoje galėjo būti savotiškos kapinaitės. Vietiniai gyventojai kasdami smėlį ne kartą yra atradę pinigų, tačiau nėra aiškus tikslus jų kiekis bei tolimesnis likimas.

 

 

 


 

Norkūnų I piliakalnis (Didysis Norkūnų)

Balbieriškio seniūnija, Prienų rajonas

N54°30’00.2″; E23°56’48.2″

 

Šis pirmasis Norkūnų piliakalnis, datuojamas I tūkst. yra įrengtas aukštumos kyšulyje, Mikasos upės dešiniajame krante. Iš buvusios aikštelės išliko trikampis, pailgas 4 metrų ilgio ir 4 metrų pločio fragmentas. Kita piliakalnio dalis nuplauta Mikasos. Piliakalnio rytiniame pakraštyje supiltas 1,5 metrų aukščio ir 15 metrų pločio pylimas, o už jo iškastas griovys. Šlaitai nuo upelio pusės statūs net 20 metrų aukščio, apaugę lapuočiais.

Piliakalnis buvo apardytas XVI – XVII a. Tyrinėjant piliakalnį buvo aptikta 34 kapai. Kapuose buvo rasta medinių karstų liekanų, diržo sagčių, peilio dėklas, peilio dalis, žalvarinis žiedas, tačiau įkapės rastos nebuvo. 1965 metais buvo tirta gyvenvietė, buvusi į pietryčius nuo piliakalnio. Papėdės gyvenvietėje buvo aptikta I tūkst. pirmosios pusės 20 cm kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota ir grublėta keramika. Apie šį piliakalnį pasakojama, kad jį galėjo supilti kariai ant žuvusių kare savo draugų kapo, kad nors jų kūnai ilsėtųsi ramybėje.

 

 

 


 

Norkūnų II piliakalnis (Norkūno kapas)

Balbieriškio seniūnija, Prienų rajonas

N54°30’00.2″; E23°56’48.2″

 

Antrasis Norkūnų piliakalnis yra nutolęs apie 750 metrų į rytus nuo pirmojo. Jis buvo įrengtas aukštumos krašte, Skardupio upelio ir Nemuno santakoje, abiejų upių kairiajame krante. Piliakalnio aikštelė nuplauta Skardupio ir išlikusių domenų apie ją nėra. Išlikęs tik vakarinės pusės pylimas su 5 metrų aukščio išoriniu šlaitu. Pylimas dirvonuoja, o jo griuvimas buvo sustabdytas atlikus darbus šlaitų sutvirtinimui. Šalia piliakalnio 2 ha plote buvusi papėdės gyvenvietė, kuri buvo tyrinėta 1964 – 1965 metais. Tyrinėjant buvo rastas 50 centimetrų storio kultūrinis sluoksnis iš III – VIII a. Šiame sluoksnyje buvo rasta ūkinių duobių, židinių, molinių verpstukų, geležinių kaltų, peilis, yla, dalgis, akmeniniai galąstuvai, trinamosios girnos, žalvarinė grandelė, brūkšniuotos, lygios, gludintos ir grublėtos keramikos: grublėto puodo dugnas su ženklu – kryžiumi apskritime, šlako, gyvulių kaulų. 2002 metų tyrimų metu V. Kliaugaitė ištyrė rytinio pylimo krašto 47 m2 plotą, kuriame aptiko iki 2,5 metrų storio žvyro ir smėlio supiltus sluoksnius su grublėta ir brūkšniuota keramika, bei akmens amžiaus radiniais. Po pylimu buvo atrastas paleolito kultūrinis sluoksnis. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Viena legenda byloja, kad sykį kryžeiviai užpuolę piliakalnį ir prasidėjęs karštas mūšis. Daug krito tvirtovės gynėjų ir pats vadas kartu. Neprieteliams atsitraukus, lietuviai nematant tarp gyvųjų savo vado, ieškojo jo kūno, o kada negalėjo jo rasti, kartojo žodžius: „Nėr kūno“, todėl vieta mūšio, o paskui ir dvaras, ant kurio teritorijos ji guli, gavo pavadinimą „Nerkūnai“, vėliau buvo pervadinta „Narkūnais“. Ant lygumos nuo šiaurinės šalies, kur kovojo eilės kareivių, tapo palaidoti kūnai puolusiųjų. Ten ir šiandien randasi titnaginės strėlos ir visokie geležgaliai. Sakoma, kad ne visi puolusieji buvo palaidoti, kai kuriuos sudegino. Prie paskutiniųjų palaidotų buvo tie, kurie labiausiai pasižymėjo mūšyje, o taip pat ir pats vadas.

 

 

 

 


 

Balbieriškio dvaras

Parko g. 5A, Balbieriškis, Prienų rajonas

54.516394752474255, 23.89366199843202

 

Balbieriškio dvaras buvo įkurtas dar XVI a. vokiečių miško pirklio Hanuso Sudormano inciatyva. Žygimantas Senasis paskyrė pirkliui miško sklypą iškirtimui prie Nemuno. Pastatytas dvaras nuo miestelio įkūrimo iki 1507 metų priklausė jau minėtam Hanusui Sudarmanui, vėliau nuo 1507 metų iki 1670 metų dvaras perduodamas valdyti kunigaikščio Motiejaus Mikitiničiaus Holovčinskio giminei. XVII – XVIII a. dvaras pakeitė nemažą skaičių savininkų tarp jų buvo ir Lietuvos iždininkas Benediktas Sapiega ir grafas Stasys Tiškevičius su generolu Tadu Tiškevičiumi bei jų palikuonys, kol galiausiai XIX a. pabaigoje atiteko Eduardui Žoltovskiui. Tarpukariu vykdytos Mykolo Krupavičiaus Žemės reformos metu dvaras buvo konfiskuotas ir išparceliuotas.

Buvusio dvaro sodybą sudarė rūmai, kumetyno pastatai, sodininko namas, arklidės ir keletas kitų ūkinių bei gamybinių pastatų, iš kurių šiomis dienomis išlikę kumetyno griuvėsiai ir kultūros namais pavirtę arklidės. Senąją sodybą supo net 8 ha ploto parkas, kuris buvo įkurtas Peršėkės upės kilpoje. Iki šių dienų išliko amerikinių liepų alėja, auga ginaliniai ir totoriniai klevai, europiniai maumedžiai, uosiai. Balbieriškio dvaro parkas yra saugomas kaip gamtos paveldo objektas.

 

 

 


 

Aukščiausias Lietuvos medis

Prienų rajonas, Balbieriškio sen. (Nemuno kilpų regioninis parkas)

54 0 23‘ ŠP, 24 0 15‘ RI
54.568853560488144, 23.8741978695701

 

Aukščiausias Lietuvos medis – 46 m aukščio, 150 metų maumedis. Jis auga Degsnės botaniniame draustinyje. Unikalus dirbtinai įveistas Degsnės maumedynas saugomas nuo 1960 m. Kadaise maumedžiai buvo paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau savaime pas mus jie neauga. Daugiau nei prieš 150 metų Degsnės miško pakraštyje buvo pasodinti pirmieji maumedukai. Šiomis dienomis medžiai užima net 2,7 ha plotą. Šis maumedynas vienas našiausių Lietuvoje – medienos tūris viename hektare yra 1237 m3. Per metus 1 ha jis priauga daugiau kaip 10 m3 medienos. Tokį didelį maumedyno našumą pirmiausia paaiškina medžių aukštumas. Savo ūgiu maumedis pralenkia visus kitus spygliuočių medžius. Vidutinis medžių aukštis Degsnės miške yra apie 42 metrai, o aukščiausi medžiai pasistiebia iki 45 ir daugiau metrų.

 

 


 

Balbieriškio atodanga

Žalioji g., Balbieriškis, Balbieriškio seniūnija, Prienų raj. sav.

54°32’03. 23°53’00
54.5344546557993, 23.883539671471006

 

Vienas gražiausių Lietuvos peizažų atsiveria būtent nuo Balbieriškio atodangos Nemuno slėnio kairiojo šlaito. Dėl stačių krantų ir unikalaus kraštovaizdžio 1974 metais ši atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu. Atodangos aukštis yra apie 40 metrų, o absoliutinis viršaus aukštis maždaug 87 metrai. Šlaitų statumas apie 50 laipsnių, tačiau yra vietų, kur šlaitai vertikalūs, jų ilgis palei Nemuną maždaug 1,7 km. Balbieriškio atodangoje galima fragmentiškai pamatyti Pleistoceno (kvartero periodo epocha, prasidėjusi prieš 2,588 mln. metų, kuri baigėsi prieš 12 tūkst. m. ir apėmė besikartojančių ledynmečių laikotarpį) pabaigoje buvusiame Simno–Stakliškių prieledyniniame baseine susiklosčiusių limnoglacialinių (ledyno tirpsmo ežerų nuogulos) nuosėdų storymės pjūvį. Didžiąją dalį nuosėdų čia sudaro juostuotas molis, kuris dar kitaip vadinamas varviniu. Šis molis Lietuvoje naudojamas kaip pagrindinė žaliava plytoms, čerpėms, kokliams, drenažo vamzdžiams ir kitokiems keraminiams dirbiniams gaminti.