Lankytinos vietos Pakuonio seniūnijoje

 


 

Bačkininkėlių piliakalnis

Pakuonio seniūnija, Prienų rajonas
54.74301799397005, 24.107845669471942
N54°44’35.5″; E24°06’28.2″

 

I tūkstantmečio piliakalnis, kuris buvo įrengtas Nemuno upės kairiajame krante, slėnio pakraštyje esančioje atskiroje kalvoje. Bačkininkėlių piliakalnio aikštelė apvali, 17 metrų skersmens. Piliakalnis apaugęs praretintais lapuočiais, o jo šlaitas dirvonuoja. 1956 – 1957 metais buvo tyrinėta papėdės gyvenvietė. Tyrinėjimų metu rastas iki 1,2 metro storio I tūkstantmečio kultūrinis sluoksnis su židiniais, ūkinėmis duobėmis, moliniais verpstukais, molinio tiglio dalimi, geležine yla, gyvulių kaulais ir keramika, kuri buvo tiek brūkšniuota ir grublėta, tiek lygi ir gludinta. Dar anksčiau šioje pačioje vietoje buvo rasta ir žiestų šukių su banguotu raštu. 1956 – 1957 m. kartu buvo tiriama ir visa piliakalnio aikštelė, kurios plotas 209 m2 . Aikštelės archeologinių kasinėjimų metu buvo aptiktas 1,2 – 1,25 m storio kultūrinis sluoksnis, o jame išsiskyrė du horizontai. Pirmame, iki 65 cm horizonte, aikštelės centre atrastas stulpinės konstrukcijos, ovalus 6×4 m. dydžio pastatas su moline asla ir atviru židiniu, kuris interpretuojamas kaip tam tikra pagoniška šventykla. O antrajame, iki 60 cm storio horizonte buvo rasta židinių liekanų, grindinių iš akmenų, grublėtos keramikos, geležinės ylos fragmentas, bei krosnelė, metalui lydyti. Ši krosnelė sukėlė nemažai klausimų archeologams, kadangi ji buvo savotiškas įrodymas, kad to meto gyventojai jau pažino metalą kaip medžiagą ir ją naudojo gamybai. Taip pat buvo surastos dvi didelės duobės, kurių paskirtis išliko neaiški.

 

 

 


 

Sabalėnų piliakalnis (Sabakalnis)

Pakuonio seniūnija, Prienų rajonas

54.72709209350005, 23.99953859830718

N54°43’36.4″; E23°59’58.4″

 

Sabakalnis stūkso atskiroje didelėje kalvoje. Piliakalnio aikštelė yra netaisyklingo keturkampio formos 72×40 m dydžio. Sabakalnio šlaitai nuolaidūs, maždaug 6 – 8 metrų aukščio, tačiau piliakalnis labai stipriai apardytas dėl arimų ir dirvonuoja. Jo šiaurinis šlaitais paverstas dirbamosios žemės plotu. 1971 metais šį piliakalnį tyrinėjo Istorijos institutas.

 

 

 


 

Pagaršvio piliakalnis (Pošvenčio)

Pakuonio seniūnija, Prienų rajonas

54.66567568027666, 24.02999224063284

N54°39’56.4″; E24°01’48.0″

 

Pagaršvio piliakalnis, datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr., stūkso Nemuno kairiojo kranto aukštumos papėdėje, kairėje pusėje nuo lauko kelio iš Pagaršvio slėnio į Nemuno slėnį. Šis piliakalnis išsiskiria itin taisyklinga, nukirsto ovalaus kūgio išvaizdos kalva, kurią nuo aukštumos pusės atskiria tarpeklis. Piliakalnio aikštelė ovali 25×18 m dydžio, iki 1,5 metrų gylio, dubens formos. Vakariniame gale visu aikštelės pločiu iškilęs 5 metrų aukščio pylimas. Piliakalnio šlaitai labai statūs, tačiau nulyginti, krinta 60-65° kampu, vietomis kiek apgriuvę. Piliakalnio sodybvietės paviršius nusėtas keramika. Randama lipdytų ir žiestų indų šukių su lygiu, brūkšniuotu ir rauplėtu paviršiumi. Rasti puodai daugiausia turintys stačias sieneles. Įdomesni rasti daiktai, tai – lipdyto indo šukė su nagais įspaustu ornamentu ir žiestos keramikos šukė su banguotu linijiniu ornamentu. Pagaršvio piliakalnis buvęs gynybinio pobūdžio, skirtinas III – XII amžiams. Pasakojama, kad piliakalnis primena piramidę dėl to, kad jame buvo nugrimzdusi pilis. Daug kas ieškojo šioje pilyje buvusių lobių, tačiau niekas jų taip ir nerado. Manoma, kad pilis buvusi užkeikta: kai žmonės pradėdavo ieškoti lobių, ji vis grimzdavo giliau, todėl piliakalnio viduryje esanti duobė ir toliau gilėja.

 

 

 


 

Pašventupio I piliakalnis (Vangų)

Pakuonio seniūnija, Prienų rajonas

54.701772380285384, 24.067027869470273

N54°42’06.3″; E24°04’02.1″

 

Pašventupio kaimas yra įsikūręs ties Šventupės upės žiotimis, kairiajame Nemuno krante. Piliakalnis stovi aukštų kalvų eilėje, manoma, kad jis padarytas dirbtinai pritaikant gynybinėms reikmėms. Vakariniame kalvos gale supilta aukštuma, vietinių vadinama bokštu. Piliakalniui įrengti buvo panaudotas išsikišęs aukštumos kraštas, kurį iš šiaurės supa dauba, kuria sruvena Balandos upelis, o iš rytų ir pietų supa Nemuno slėnis, vakaruose plyti dirbamas laukas. Piliakalnio aikštelė nelygi, jos naudingas plotas nėra didelis tik 12 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, kitas aikštelės plotas užimtas pylimo. Pylimo ir piliakalnio šlaitai itin statūs, krinta daugiau nei 50° kampu ir būtent nuo Nemuno pusės yra 28 metrų aukščio. Lygumoje ties Nemuno slėniu didesniam kaip 1 ha lauke yra pastebimos buvusios sodybvietės liekanos. Dirvos paviršiuje randama lipdytų ir žiestų molinių puodų šukių. Lipdytų puodų šukių molyje įmaišyta smulkių akmens grūdelių. Rastos keramikos spalva – pilka arba tamsiai rusva. Kai kurių iš puodų išorinė pusė lengvai nežymiai brūkšniuota arba rauplėta. Indų šukelės iki 0,6 – 0,8 cm. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. – II tūkst. pr. Pasakojama, kad visi galvoja, jog šis kalnas yra tuščiaviduris, nes kartais iš jo girdisi ūžimas arba keistas skambesys.

 

 

 


 

Pašventupio II piliakalnis

Pakuonio seniūnija, Prienų rajonas

54.703673581108156, 24.073650998306224

N54°42’12.8″; E24°04’24.3″

 

Pašventupio II piliakalnis yra apie 0,5 km nuo pirmojo piliakalnio, Nemuno slėnyje. Jam įrengti buvo panaudotas aukštumos kyšulys, kuris yra tarp dviejų rytinės ir vakarinės daubų. Piliakalnio aikštelė ovali ir nelygi, su didoku palinkimu pietų kryptimi. Aikštelės kraštai neprofiliuoti ir nuolaidžiai pereina į šlaitus, kurie viršutinėje dalyje labai statūs ir su aiškiai matomomis apdirbimo žymėmis. Žemiau šlaitai šiek tiek nuolaidesni, tačiau ir čia krinta 50 – 55 laipsnių kampu. Pietinėje pusėje šlaitų aukštis siekia 22 metrus. Piliakalnis apaugęs medžiais. 1953 metais buvo tyrinėtas, kasinėjimų metu atrasti du akmeniniai kirvukai: vienas laivinis, o kitas paprastas. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr.

 

 

 


 

Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Tylos g. 18, Pakuonis
54.723815848218266, 24.053514067724755

 

Dabar Pakuonyje stovinti bažnyčia – suprojektuota architekto Antano Macijausko, galimai jau ketvirtoji iš čia anksčiau buvusiųjų. Ji pastatyta 1883 m. o pašventinta 1886 m. Ši tinkuoto mūro bažnyčia turi Istorizmo architektūros stiliaus bruožų, atkartojanti sumodernintas Neoromaninio stiliaus formas. Bažnyčios planas stačiakampio formos su išsikišusia trisiene apside, prie kurios šonų glaudžiasi priestatai. Vidaus erdvę skaido trys, pseudobazilikinį tūrį kuriančios navos. Deja, pastatas iki šių dienų neišlaikė vientisumo, nes bažnyčia du kartus: I ir II pasaulinių karų metais neteko savo pirminiame plane suprojektuoto bokšto. Bokštas buvęs pagrindinio fasado viduryje, šiek tiek išsikišęs į priekį, o jo stogą dengė skarda. Nišoje virš Neogotikinių formų įėjimo buvo įkomponuota Švč. Mergelės skulptūra nulieta iš betono. Minima, kad betonas kaip statybinė medžiaga naudota ne tik bažnyčios puošybai, bet taip pat ir statybai. Iš betono suformuota presbiterijos grindų plokštės, laiptai ir didysis altorius.

Po I pasaulinio karo kuomet rusai buvo pasirengę susprogdinti bokštą tuometinis klebonas Justinas Staugaitis išprašė okupantų leisti bokštą griauti patiems ir tuomet bokšto viršūnė buvo nuardyta, o pati bažnyčia liko sveika. Tarpukariu buvo suprojektuotas ir atstatytas naujas bokštas, tačiau II pasaulinio karo metais jis susprogdinamas, kartu sudega bažnyčios stogas, šoniniai altoriai ir vargonai. Didžioji dalis atstatymo darbų atlikti dar iki 1949m. tuo tarpu kiti darbai tęsėsi iki XX a. 8 dešimtmečio. Apmaudu, tačiau bokštas nebuvo atstatytas, o jo vietoje viršuje ant stogo pristatytas tik mažas medinis bokštelis. Apatinė išsikišusi dalis anksčiau priklausiusi bokšto konstrukcijai virto bažnyčios prieangiu. Daugiau didesnių pakeitimų padaryta nebuvo.

 

 


 

Daukšiagirės dvaras

Daukšiagirės k., Dvaro g. 15, Pakuonis, Prienų rajonas

54.71768388325289, 24.06803239843965

 

Daukšiagirės dvaras pastatytas XIX a. antrojoje pusėje (1887 m.). Šiam dvarui būdingi romantizmo architektūros stiliaus bruožai. Rūmai buvo pastatyti trijų žydų tautybės brolių Frankelių dėka. Broliams dvaras priklausė iki 1924 m. Nuo 1925 metų iki 1928 metų dvaras priklausė J. K. Sasnauskui, o vėliau dvaras perduotas Chodakovskių giminei. Jie dvarą perleido Kazei Kudirkaitei, kuri vėliau ištekėjo už Lietuvos respublikos Pramonės ir prekybos departamento direktoriaus J. Norkaičio. Šis dvarą valdė iki 1940 metų kuomet buvo okupuota Lietuva.

Tarpukario metais į Daukšiagirės dvarą paviešėti atvykdavo ir Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona ir ministrais. Išlikę istoriniai šaltiniai, įrodantys, kad rūmuose taip pat svečiuodavosi generolai Stasys Raštikis ir Silvestras Žukauskas. Tuo metu dvaro sodybai priklausė net 100 ha žemės. Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas, o išlikę geros būklės rūmai buvo panaudoti mokyklos įsteigimui.

Šiais laikais dvaras privatizuotas ir atrestauruotas. Restauracijų metu buvo išlaikytas jo architektūrinis paveldas. Dvaro pastatai apsupti išlikusiai tvenkinių sistema ir originaliu parku. Iki šių dienų išliko: dvaro rūmai, trys ūkiniai pastatai, svirnas, kalvė, kumetynas ir raudonų molio plytų buvusi spirito varykla.

 

 

 


 

Pagirmuonio (Pagirmuonių) dvaras

Pagirmuonio 5, Pagirmuonių k. Prienų rajonas

54.7479396651207, 24.004627569604878

 

Pagirmuonių dvaras buvo statytas XIX a. viduryje. Pasakojama, kad tarpukariu dvaro sodybos savininkas buvęs asmuo pavarde Komobilis. Šiomis dienomis, nors ir dvaro pastatai priklauso privatiems asmenims jie yra apgriuvę ir prastai prižiūrimi. Išlikęs svirnas, tvenkinys ir dalis parko želdinių. Svirno fasade, po girnomis yra įrašyta 1858 m. data. Svirno ir oficinos pastatai dar yra naudojami, o buvusios arklidės perstatytos į daugiabutį.