Lankytinos vietos Prienų seniūnijoje

 


 

Mačiūnų piliakalnis (Nuotakos kalnas)

Kauno g. 101, Prienai
54.65197556612171, 23.948258069468228
N54°39’06.2″; E23°56’53.1″

 

Mačiūnų piliakalnis įrengtas kalvoje, kairiajame Morkūnupio upelio krante. Datuojamas I – II tūkst. Piliakalnio aikštelė keturkampė, orientuota pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 5 metrų ilgio ir 8 metrų pločio. Šlaitai statūs, 12 metrų aukščio. Vietinio Prienų gyventojo Baltuškos dėka prie piliakalnio buvo surasti du bulviarūsiai. Anot Baltuškos, piliakalnyje jis suradęs ir žmogaus griaučius, tačiau daugiau jokių kitų daiktų šalia rasta nebuvo. Piliakalnio rytinė dalis buvo apardyta dėl žmonių veiklos, kuomet buvo statomi nauji pastatai, o šiaurės rytų pusę apardė tiesiamas Kauno – Prienų plentas. Piliakalnis dirvonuoja, o jo šiaurės vakarinis šlaitas gausiai apaugęs mišrių medžių mišku. Viso lankytino objekto plotas yra 3 ha. Mačiūnų piliakalnis aplinkinių gyventojų dar vadinamas Nuotakos kalnu, o šį pavadinimą kaip ir priklauso lydi legendos. Pasakojama, kad kadaise per šį kalną buvo gabenama jaunamartė, kurią norėta prievarta ištekinti už nemylimo. Kai vežimas pasiekė kalno viršūnę, lyg iš giedro dangaus sudundėjo griaustinis, trenkė žaibas, o pasibaidę žirgai apvertė vežimą. Jaunamartė dingo, tačiau aplinkinių kaimų žmonės matydavę jos šmėklą ant kalno. Neaišku kiek tiesos yra šiame pasakojime ar jis tik pramanas, norint suteikti stačiam kalnui mistikos, tačiau legendos ir pasakojimai visada pagyvina vietas ir kviečia smalsuolius jas aplankyti.

 

 

 


 

Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia

Kęstučio g. 9, Prienai

54.63486029965216, 23.949067827244317

 

Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia yra vienintelė išlikusi iš trijų šiame krašte buvusių Romos katalikų bažnyčių. 1750 m. iškilo barokinė, graikiško kryžiaus plano, dvibokštė, 3 navų bažnyčia. Du altoriai buvo perkelti iš senosios bažnyčios. Tuo metu bažnyčia tapo vienintele reikšminga atsikuriančio miesto architektūros dominante. Prienų bažnyčia 1875 m. buvo rekonstruota, paplatinta: šonuose simetriškai pristatytos dvi koplyčios. Naują bažnyčią 1885 m. konsekravo Seinų pavyskupis Juozapas Olekas. 1906 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas Juozapas Rudaitis). 1907 m. įkurta biblioteka – skaitykla. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. 1918 m. įsteigta „Žiburio” gimnazija, kurios ilgametis direktorius buvo kunigas Feliksas Martišius (1879–1955). 1992 metais bažnyčios statinių kompleksas įtraukiamas į kultūros paveldo objektų registrą.

Dabartinė bažnyčia (paskutinį kartą renovuota nuo 2013 m. sugrąžinta pirminė spalva) taip pat dvibokštė. Pagrindiniame bažnyčios fasade matomi bokštai yra kvadratiniai, nuo vidurinės dalies atskiriami piliastrais, jų viršūnės užbaigiamos plastišku siluetu. Virš trikampio frontono, esančio viduryje, tarp bokštų, iškyla dar vienas bokštelis, pridedantis šiek tiek dinamikos simetriškam fasadui. Bažnyčioje sukaupta nemažai dailės ir skulptūros paminklų. Puošniame interjere puikuojasi 5 didelės meninės vertės barokiniai altoriai. zAltoriai išdažyti polichroniškai ir paauksuoti, jie gausiai dekoruojami skulptūromis ir drožiniais. Trijų grojančių angelų skulptūros seniau puošė choro vargonus. Bažnyčioje saugomi 8 vertingi, taip pat į kultūros paveldo registrą įtraukti paveikslai: „Šv. Martynas“, „Apaštalas Judas Tadas“, „Šv. Petras“, „Jėzaus krikštas“, „Šv. Jurgis“, „Marijos ėmimas į dangų“, „Šv. Antanas“, „Trys karaliai“. Prie vertingų paveikslų dar galima priskirti ir XVII a. vidurio paveikslą „Šv. Ona pati trečioji“ su aptaisais. Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia yra viena iš seniausių ir gražiausių sakralinių objektų dabartinėje Vilkaviškio vyskupijoje.

 

 

 


 

Žarijų I piliakalnis (Bagrėno kalnas)

Prienų seniūnija, Prienų rajonas
N54°38’45.7″; E24°00’25.4″

 

Žarijų I piliakalnis yra ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio. Iš rytų ir vakarų jį supa gilios daubos, iš pietų – pelkėtas Nemuno slėnis, o iš šiaurės, nuo aukštumos yra dirbami laukai. Aikštelė keturkampė su apvaliais kampais, 50 m ilgio ir 30 m pločio aikštelė, kuri pietų kryptimi turi gana ryškų nuolaidumą. Atliekant tyrimus aikštelėje kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Piliakalnio šlaitai itin statūs, jie krinta 50 – 60o kampu, o nuo Nemuno pusės jų aukštis siekia 32 metrus aukščio. Visas piliakalnis apaugęs medžiais. Nutolus nuo piliakalnio į šiaurės vakarus, ariamame lauke (buvusi papėdės gyvenvietė) buvo rasta lipdytos, grublėtos ir lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr.

 

 

 


 

Žarijų II piliakalnis

Prienų seniūnija, Prienų rajonas
54.64492546396651, 24.012537369467914
N54°38’40.8″; E24°00’43.7″

 

Žarijų antrasis piliakalnis nuo pirmojo nutolęs per 350 metrų į rytų pusę. Jis įrengtas Nemuno upės aukštutinės terasos kyšulyje. Piliakalnio aikštelė ovali 2×5 me dydžio. Ji iš rytinės, pietinės ir vakarinės pusės apjuosta 1 – 2 metrų aukščio pylimu. Upelis nuplovęs didžiąją dalį aikštelės iš šiaurės rytų pusės. Vakariniame šlaite žemiau aikštelės yra 3 metrų gylio griovys. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais. Datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

 

 

 


 

Prienų dvaras

Kranto g. 8, Prienai

54.62924341699572, 23.948336204519567

 

Prienų dvaras, dar kitaip vadinamas Butlerio pilimi kadaise buvęs Nemuno kairiajame krante: Kranto gatvėje, netoli Prienų tilto. Prienų dvarvietė yra vienoje svarbiausių istorinių miesto dalių. 1578m. inventoriuje minima, kad Prienų dvaras ir prie jo besikuriantis miestelis priklausė valstybės iždui, tačiau daugiau žinių apie to meto dvaro pastatus nerasta. 1677 metų inventoriuje susidaro Prienų dvaro vaizdas. Visi dvaro pastatai išskyrus vieną buvo mediniai, kai kurie dengti šiaudais. Pastatyti pagal liaudies statybos tradicijas. Po keliais pastatais buvo mūriniai rūsiai. Du svirnai dviaukščiai, vienas jų ant ąžuolinių stulpų. Įdomesni objektai – tai prie tvenkinio pastatyta pirtis, o šalia jos atskiras gyvenamasis namelis, greičiausiai pastatytas pirtininkui. Toks pats namelis stovėjo ir prie kalvės. Dar du pastatus galime įvardinti kaip gamybinius: bravorą ir kalvę. Ūkiniai pastatai šeši: dvi arklidės, trys svirnai ir ratinė. Paminėta tvenkiniai ir sodas. Pagal 1782 m. dvaro inventoriaus aprašą Prienų dvaras buvęs gana stambus, pagrindiniai rūmai buvę barokinio stiliaus, dviejų aukštų su mansarda. Po Pirmojo pasaulinio karo namai dvarvietėje buvo statomi be jokios tvarkos, todėl dvarvietė buvo nuniokota, dvaro statiniai ir pamatai išardyti. Pagal 1920 m. surašytą aktą, liko tik 2 dvaro pastatai apverktinos būklės. Galiausiai dvaro likučiai buvo parduoti varžytinėse, o dvaro žemės parceliavimas tęsėsi iki 1938 m. Buvo nusavinta beveik 130 hektarų, dvaro pastatai ir dvarvietės teritorija. Prienų dvaro nebeliko. Dvaro teritorijoje XX a. pradžioje pastatytas malūnas, kuriame 1984 m. buvo įkurtas viešbutis „Revuona“.

 

 

 


 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas

Vytauto g. 2, Prienai

54.63198998026849, 23.949065213751823

 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Algirdas 1345 m. tapo Lietuvos kunigaikščiu, valdančiu šalį. Jo brolis Kęstutis valdė tėvo Gedimino paveldėtą Žemaitiją ir Trakų kunigaikštystę. Žymiausi jo valdų centrai buvo Kaunas, Trakai, Gardinas, Brestas taip pat jam priklausė Prienai.
1933 metais Prienuose buvo pradėtos statyti kareivinės, kuriose vėliau įsikūrė Lietuvos kariuomenės Prienų įgula – LDK Kęstučio V pėstininkų pulko II batalionas ir III artilerijos grupė. 1937 metais ant Nemuno kranto iš kareivių ir vietinių gyventojų aukų pastatomas ir pašventinamas pirmasis LDK Kęstučio paminklas. Jis buvo gelžbetoninis, padengtas granitu, sudarytas iš 7 m 40 cm aukščio pjedestalo ir 2,5 m skulptūros. Šio paminklo projektą parengė menininkas Kipras Ausiejus. Po sovietų okupacijos maždaug 1954 metais vietinės komunistų partijos įsakymu sovietinės armijos kariai nugriauna paminklą ir jo liekanas užkasa po žeme. Po ilgų derybų Prienų kultūros fondo grupei buvo leista atkasti paminklą, tačiau jis buvo labai suniokotas ir jo restauracija nebuvo galima. Galiausiai, 1990 m. vasario 16-ąją LDK Kęstučio paminklas buvo atstatytas kitoje vietoje – prie Prienų tilto. Šis paminklas yra maždaug 10 m aukščio, su bronzine skulptūra ant granitinio postamento. Paminklo skulptorius – G. Kamarauskas, architektas – K. Lupeikis.

 

 

 


 

Paprienės laisvalaikio erdvė

Panemunės g., Prienai

54.63182584062317, 23.95340818465645

 

Atvykstant nuo Birštono pusės į Prienus šią erdvę atrasite dešinėje kelio pusėje dar prieš pat tiltą, o atvykstant nuo Prienų miesto pusės, pravažiavus tiltą teks pasukti į kairę. Ši poilsio erdvė yra prie Nemuno upės, apsupta medžių. Joje renkasi įvairaus amžiaus žmonės ir gali pasigėrėti tiek atsiveriančia miesto panorama, Nemunu, Greimų tiltu, Kęstučio paminklu, tiek aktyviau praleisti laisvalaikį, kadangi yra įrengta petankės aikštelė, dvi paplūdimio tinklinio aikštelės, vaikų žaidimų erdvė su karstyklėmis ir lipynėmis, supynės bei lauko treniruokliai suaugusiems.

 

 

 


 

Stadiono laisvalaikio erdvė, Beržyno parkas

Prienai

54.645678680271864, 23.954080169467968

 

Prienų miesto mikrorajone, apsuptame daugiabučių namų, šalia nuo senų laikų išlikusio miesto tvenkinio įrengta moderni poilsio ir laisvalaikio erdvė. Apsilankę beržyno parke galite neskubėdami pavaikštinėti medžio apsuptyje ar prisėdę ant suolelių pasigrožėti tvenkiniu ir aplinka. Taip pat čia įrengtos krepšinio, tinklinio, teniso, vaikų žaidimų aikštelės ir lauko treniruokliai. Yra paplūdimys su apžvalginiu taku ir liepteliu į tvenkinį, pritaikytu neįgaliesiems. Veikia kavinukė kurioje galite pasimėgauti puodeliu kavos ar desertais.

 

 

 


 

Revuonos parkas ir buvusi dvarvietė

Prienai

54.62916981195043, 23.947112027012825

 

XVII a. viduryje šalia didiko G. V. Butlerio rūmų buvo įkurtas parkas, kuris sunyko kartu su rūmais. Rūmus supo tvarkingas geometrinės struktūros parkas, jį puošusios pavėsinės, šiltnamiai, kanalai ir tvenkiniai. Parko alėjose augo iš kitų kraštų parvežti medžiai. Bokštas, kaip ir visa Prienų pilis, buvo apgriautas karų su švedais metu 1701 m. Pagal 1920 m. surašytą aktą, liko tik 2 dvaro pastatai apverktinos būklės. Galiausiai dvaro likučiai buvo parduoti varžytinėse, o dvaro žemės parceliavimas tęsėsi iki 1938 m. Buvo nusavinta beveik 130 hektarų, dvaro pastatai ir dvarvietės teritorija. Dvaro teritorijoje XX a. pradžioje naujai atstatytas malūnas, kuriame 1984 m. buvo įkurtas viešbutis „Revuona“.
Taip pat XX a. Kanauninkas, Žiburio gimnazijos direktorius F. Martišius, buvusioje dvaro žemėje, užveisė didelį medelyną, kuris buvo žinomas visoje Lietuvoje. Medelyne išauginti skiepai plačiai paplito: iki 1940 m. į įvairias Lietuvos vietas buvo išsiuntinėta arti 100 000 skiepų. Gimnazijoje III-IV klasėse įvedė sodininkystės pamokas ir pats dėstė. Vasaros atostogų metu medelyno bazėje rengė sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės kursus, kuriuose, be paties vedėjo kan. Felikso Martišiaus, dėstė Žemės ūkio akademijos profesoriai ir docentai (V. Vilkaitis, k. Brundza, R. Šalčius).
Šiomis dienomis parkas sutvarkytas ir pritaikytas įvairaus amžiaus lankytojams, jame galime pasivaikščioti, pasigėrėti gamtos grožiu, o mažieji atras erdves smagiai pažaisti.

 

 

 


 

Revuonos Šaltinis

Kranto g. 8, Prienai

54.629451701302635, 23.948308869600222

 

XVII Prienų miesto Revuonos parke, šalia buvusio „Revuonos” viešbučio, iš žemės gelmių trykšta šaltinis, kuris garsėja kaip gydomasis. Jo vandenį ypač naudodavo odos ligoms bei augliams gydyti. Gydomuoju jis laikytas todėl, kad jis teka į saulę. 1997 m. Prienuose buvo pirmą kartą surengtas medžio drožėjų simpoziumas, į kurį suvažiavo tautodailininkai iš įvairiausių pasaulio šalių. Juos ir šiandien mena po Prienus pabirę jų darbai – medinės skulptūros. Vienas iš jų – ukrainietis – atvyko labai sirgdamas. Jį kankino gerklų vėžys. Tautodailininkas iš karto pajuto trauką prie šio vandens. Nuolat juo gaivindamasis jautėsi vis stipresnis ir energingesnis. Pagyvenęs čia kelias savaites svečias pasveiko ir tai buvo patvirtinta tyrimais. Po šio atvejo vanduo buvo nuodugniai ištirtas ir nustatyta, kad jis yra labai geros kokybės ir sudėties. Iki šiol jį geria Prienų sveikuoliai ir jaučiasi puikiai. Jo geras vardas yra nukeliavęs toli už Lietuvos ribų.

 

 

 


 

Prienuose veikusių žydų maldos namų atminimo vieta

Vytauto g. 25, Prienai

54.634849, 23.945048

 

Prienuose Sinagogos pastatas, kaip maldos namai veikė nuo 1903 metų iki 1941 metų. Prienų medinė sinagoga buvo pastatyta XVIIIa., o senas beit midrašas buvo perstatytas 1903m. Be šių buvo dar dveji maldos namai: Goldbergo kloizas ir Abelsono kloizas. Veikė chederiai ir Talmund Tora, jidiš mokykla, biblioteka kurioje buvo 3500 knygų.
Pirmuosius faktus apie Prienuose gyvenusius žydus galima aptikti dar 1677m. Tada Prienuose gyveno viena žydų šeima. Maždaug po šimto metų, 1766m. miestelyje gyveno 597 žydai, o 1901m. 2437 žydai. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, žydų Prienuose gyveno daugiau negu lietuvių, tačiau tuo metu jie buvo priversti palikti miestelį. Po karo 1921m. buvo 935 žydai , kurie sudarė apie 29 proc. bendrojo miestelio gyventojų skaičiaus. Žydai tradiciškai vertėsi prekyba, amatais, gamyba. Pats didžiausias ir prabangiausias restoranas Prienuose taip pat priklausė žydui Milšteinui Chaimui Ruvinui. O kito žymaus žydo Aleksandro Finkelšteino kieme 1931m. buvo įsteigta pirmoji Prienuose autobusų stotis.
Prienuose gyvenę žydai buvo laidojami kapinėse Kauno g. Žydų kapines nuo katalikų kapinių skyrė akmenų mūro tvora.

 

 

 


 

Prienų krašto muziejus

F. Martišiaus g. 13, Prienai

54.63225010044869, 23.945247382832846

 

Prienų krašto muziejus įkurtas 1995m. Jo įkūrėja ir pirmoji direktorė – Antanina Aleknavičienė. (Mokytoja, TAU dekanė, knygų rašytoja.) Muziejus įsikūrė tarpukariu statytuose garsaus prieniečio Cezaro Pšemeneckio ir jo žmonos Anos namuose. Cezaras Pšemeneckis Maskvoje aukštuosius mokslus baigęs inžinierius, energetikas, pedagogas ir visuomenininkas. Jo dėka į Prienus buvo bei jų apylinkes buvo atvesta pirmoji elektros energijos linija. Jo rūpesčiu 1928m ir 1941m. įvykdyta Prienų ir Birštono miestų, bei aplinkinių kaimų elektrifikacija. Šią veiklą inžinierius tęsė karo ir pokario metais. Daug savo energijos Cezaras Pšemeneckis atidavė Prienų Žiburio gimnazijai ir jos mokiniams. Kartu jis dalyvavo gimnazijos kūrime, daug metų dirbo mokytoju: mokė matematikos, fizikos, įrengė fizikos laboratorija. Pšemeneckių namuose prieškariu vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Abu su žmona Ana, operos soliste, kartu su juo parvykusia iš Maskvos, savo namuose organizuodavo kultūrinius renginius.
Sovietiniais metais šiuose namuose veikė ligoninė, tuberkuliozinė ligoninė, sanitarinės epidemiologinės stoties chemikalų sandėliai, stomatologijos poliklinika bei dalis patalpų priklausė policijai.

 

 

 


 

Poeto Justino Marcinkevičiaus tėviškė

Debesų g., Važatkiemio kaimas, Prienų rajonas

54.64637261200942, 24.05123679830385

 

Poetas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų rajone, augo ūkininko šeimoje – tarp devynių vaikų. 1944 metais karo metu sudeginama gimtoji sodyba ir miršta motina. 1946 metais J. Marcinkevičius su tėvu pasistato naujus namus – medinį 24 m2 namelį. Šis namelis išlikęs iki šių dienų. Savo gyvenimą tėviškėje rašytojas vadina „kaimiškaisiais universitetais“: „Juose aš gavau viską: santūrią ir realią motinos meilę…, persisunkusį prakaitu ir nuovargiu visų žemės darbų ciklą, socialinio teisingumo, moralės ir etikos pagrindus.“ 2013 m. Justino Marcinkevičiaus gimtinėje atidengtas paminklinis akmuo – Poeto atminimui įamžinti.

 

 

 


 

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka

Kauno g. 2A, Prienai

54.640080264433934, 23.947995969312903

 

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka buvo įsteigta 1937 metais, tačiau Justino Marcinkevičiaus vardas jei suteiktas tik 2011 metais. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešajai bibliotekai šiuo metu priklauso 23 miesto, miestelių ir kaimų bibliotekos. Tankiausias kaimo bibliotekų tinklas – Šilavoto ir Naujosios Ūtos seniūnijose. Rečiausias – Veiverių seniūnijoje. Bibliotekoje organizuojami įvairūs renginiai: literatūros parodos, literatūros ir muzikos vakarai, susitikimai su rašytojais ir kitais žymiais žmonėmis, viktorinos, disputai, pokalbiai, knygų aptarimai, spektakliai, jubiliejiniai minėjimai. Bibliotekoje įrengtas Justino Marcinkevičiaus kabinetas, kuriame saugoma jo šeimos narių padovanota asmeninė poeto biblioteka. Planuojama šalia bibliotekos įrengti J. Marcinkevičiaus takelį su suoleliu.

 

 

 


 

Nemuno kilpų regioninis parkas

Parkas apima dalį Birštono, Prienų r. ir Alytaus r. savivaldybių

 

Regioninis parkas pradėjo kurtis XX a. Regioninio parko plotas 250 km2 (25 079,763 ha). Net 69 % ploto užima miškai: garsusis Punios šilas su rezervatu, Prienų šilas, Siponių miškai ir kt. Parke yra 18 draustinių, daug vertingų istorijos, kultūros ir gamtos objektų. Lankydami tokias istorines vietas kaip Punia ir Birštonas, turistai gali pasigėrėti nuostabiais upės vingiais. Taip pat turistams yra įrengti įvairūs pažintiniai takai tokie kaip: Žvėrinčiaus pėsčiųjų – dviračių takas; Medžių skulptūrų ansamblis „Atminties takas“; Pasakų takas Punios šile; Škėvonių pažintinis gamtos takas. Yra galimybė užsisakyti įvairias ekskursijas.

 

 

 


 

VšĮ „Meninė drožyba“. Tradicinis amatų centras

Vilniaus g. 16, Prienai

54.62788750177991, 23.95580939840813

 

Meninė drožyba yra pelno nesiekianti viešoji įstaiga, kurią tautodailininko Algimanto Sakalausko iniciatyva 1990 m. Prienuose įkūrė grupė kūrybingų medžio drožėjų. Šiomis dienomis turinčių patirtį ir autoritetą kūrėjų darbai plačiai pasklidę po visą Lietuvą ir platųjį pasaulį (Rusija, Vokietija, Danija, Švedija, Austrija, Lenkija, Čekija, Japonija, Šveicarija, Estija, Prancūzija, Norvegija). Kūrybinėje grupėje dirba aukštos motyvacijos menininkai, tautodailininkai, kūrėjai, o įgyvendinant projektus padeda patikimi ir profesionalūs partneriai. Yra galimybė užsisakyti ekskursiją, kurios metu galėsite pažinti medžius, sužinoti, kaip žmones veikia gamtos reiškiniai, įvairios formos, pamatyti kūrybos ir gamybos procesą.

 

 

 


 

Pociūnų aerodromas

Pociūnai, Prienų rajonas

54˚ 39,40’ N ir 024˚ 02,00’ E, WGS 84
54.652976607976534, 24.056129798409117

 

Pociūnų skraidymo centras įsikūręs Prienų rajone nuo 1985 m. prieš tai, pirmosios Eksperimentinės sportinės aviacijos dirbtuvės nuo 1969 metų veikė buvusiose pieninės patalpose, Prienuose. Šiuo metu Pociūno aerodrome įsikūręs Kauno parašiutininkų klubas, kuris prižiūri visą skraidymo centrą. Klubas vykdo šuolius iki 4000 m aukščio. Organizuojami apmokymai, šuoliai mėgėjams, stovyklos. Pociūnuose organizuojamos parašiutininkų fiestos, sklandymo čempionatai taip pat vykdomi: bandomieji sklandytuvų skrydžiai, sklandytuvų, kurie pakeliami orlaiviais bei autoišvilktuvais, skrydžiai; parašiutininkų šuoliai; akrobatinių orlaivių skrydžiai; mėgėjų pilotų skrydžiai; parasparnių skrydžiai, kurių pakilimui naudojamas autoišvilktuvas; mokomieji skrydžiai; oro balionų skrydžiai. Periodiškai skraidyti aerodrome gali pilotai, turintys rašytinį Kauno parašiutininkų klubo viršininko leidimą arba naudotojo sutartį. Aerodrome skraido nedideli orlaiviai – maksimali masė 6400 kilogramų. Vykdant skrydžius naudojamas radijo ryšio dažnis yra 119.000 MHz. Aerodrome yra modernus pakilimo – nusileidimo takas bei angaras, kuriame saugoma aviatechnika.

 

 

 


 

Paukščių stebėjimo apžvalgos aikštelė

Paupio g., Bagrėno k., Prienų raj.

54.647774672554505, 23.991145940737205

 

Nemuno salų ruože, kuris prasideda 1,4 km žemiau Prienų tilto ir tęsiasi žemyn upe 3,9 km, yra susidariusios keturios pastovios smėlio salos, kurių bendras plotas apima 2,3 ha teritoriją. Šioje atkarpoje apsistoja kelių šimtų klykuolių, didžiųjų dančiasnapių, didžiųjų ančių būriai, peri tūkstantinės rudagalvių kirų kolonijos, glaudžiasi upinės ir mažosios žuvėdros, krantiniai tilvikai, upiniai kirlikai, raudonkojai tulikai bei pempės. Antroje vasaros pusėje, atsitvėrus didžiuliams smėlio ir dumblo plotams, prasideda tilvikinių paukščių migracija, kurios metu galima sutikti beveik visas Lietuvoje priskaičiuotas tilvikų rūšis. Rudenį čia susirenka didžiuliai įvairių ančių ir gulbių būriai. Tarp jų laikosi ir retos smailiauodegės, šaukštasnapės, pilkosios antys, mažosios bei giesmininkės gulbės. Įprasti tapo ir baltieji garniai. Migracijų metu galima pamatyti ir parskrendančius ar trumpam apsistojančius maitintis plėšriuosius paukščius – jūrinius erelius, juoduosius peslius, erelius žuvininkus, sakalus keleivius. Aikštelėje įrengta stendai apie pastoviai salose gyvenančius paukščius. Salose įsikūrusios vienos didžiausių Lietuvoje mažųjų ir upinių žuvėdrų kolonijos. Geriausias laikas lankytis balandžio – liepos mėnesiais.

 

 

Muziejus nedirba šiomis švenčių dienomis:

 

• Sausio 1 d. – Naujieji metai
• Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena
• Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
• Šv. Velykos (sekmadienis ir pirmadienis).
• Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbo diena
• Pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos diena
• Pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną
• Birželio 24 d. – Joninės (Rasos ir Joninių diena)
• Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena
• Rugpjūčio 15 d. – Žolinės (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena)
• Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų diena
• Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena
• Gruodžio 24 d. – Kūčių diena
• Gruodžio 25 – 26 d. – Šv. Kalėdos

 

Prieššventinėmis dienomis muziejus dirba 1 valanda trumpiau.