Lankytinos vietos Šilavoto seniūnijoje

 


 

Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

A. Radušio g. 1, Šilavotas

54.667684774010105, 23.761324056081435

 

Žinoma, kad nuo 1806 metų Šilavote buvo pastatyta ir veikė medinė koplyčia, kurioje retkarčiais vykdavo mišios jas laikydavo kunigai atvykdavę iš Prienų. Parapija įsikūrė 1895 m. to meto Skriaudžių vikaro Antano Radušio dėka. Vikaras ne tik suremontavo koplyčią, bet ir pastatė kleboniją su ūkiniais pastatais. Pirmoji mūrinė bažnyčia taip pat atsirado kun. Antano Radušio rūpesčiu. Bažnyčia yra Istorizmo stiliaus dvibokštė, atkartojanti Neogotikos bruožus. Bažnyčios planas stačiakampis, vidaus erdvę skaido trys navos. Bažnyčios chore sumontuoti garsaus meistro Jono Garalevičiaus vargonai.

 

 

 


 

Naujasodžio piliakalnis

Šilavoto seniūnija, Prienų rajonas

54.66119019162209, 23.75772669830378

N54°39’40.4″; E23°45’28.5″

 

Naujasodžio piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Įrengtas Lašašos upelio dešiniajame krante, pačioje kalvos viršūnėje. Piliakalnio aikštelė nuslinkusi į upelį, todėl tikslių domenų apie jos dydį bei formą nėra išlikę. Šiuo metu išlikęs jos fragmentas yra 4×7 m dydžio. Šlaitai statūs 15 – 16 metrų aukščio. Piliakalnis apaugęs spygliuočiais medžiais, vyrauja pušys. Pylimas apardytas duobių bei apkasų.

 

 

 


 

Klebiškio (Pakiauliškio) piliakalnis

Šilavoto seniūnija, Prienų rajonas

54.670679471840366, 23.835340398304908

N54°40’14.0″; E23°50’07.2″

 

Piliakalnis įrengtas Kiauliškės upės dešiniajame krante iš upės pavadinimo galimai gali būti kilęs ir kitas piliakalnio pavadinimas – Pakiauliškio. Iki šių dienų išlikę tik pylimas ir griovys, nes aikštelė nuplauta upelio ir nėra išlikusios informacijos apie jos dydį ir formą. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Rytinės papėdes 3,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje tyrinėjimų metu atrasta brūkšniuotos, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos bei šlako.

 

 

 


 

Pašlavančio piliakalnis

Šilavoto seniūnija, Prienų rajonas

54.62365448026646, 23.74562031190028

N54°37’25.7″; E23°44’44.6″

 

Pašlavančio piliakalnis, datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia, įrengtas atskiroje kalvoje. Jo aikštelė ovali 13 metrų ilgio ir 8 metrų pločio su kiek žemesniu vakariniu kraštu. Iš visų pusių ją juosia pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs 10 – 12 metrų aukščio. Piliakalnis buvo apardytas duobių XIX a. kuomet jį kasinėjo tuometinis Plutiškių klebonas Kazakevičius. Kasinėjimų metu buvo rasti du peiliai ir blauzdikaulis. Aplink piliakalnį buvusioje papėdės gyvenvietėje surasta molinių verpstelių, brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, šlako. Šiuo metu piliakalnis dirvonuoja.

 

 

 


 

Prienlaukio piliakalnis (Prienlaukys)

Šilavoto seniūnija, Prienų rajonas

54.65375389388593, 23.86256569830413

N54°39’13.5″; E23°51’46.7″

 

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Jo aikštelė keturkampė, pailga PR – ŠV kryptimi 26×22 m dydžio, kažkada buvo apjuosta pylimu. Aikštelėje buvo randama puodų šukių, žalvarinių papuošalų. Šlaitai vidutinio statumo nuo 3 iki 11 metrų aukščio. Papėdėse yra 1,5 ha ploto gyvenvietė. Piliakalnio kraštovaizdis stipriai suardytas arimų ir dirvonuoja, o šiaurės rytų krantas apaugęs medžiais. Datuojamas I tūkst.

 

 

 


 

Šilavoto „Davatkynas“

Lašašos g., Naujasodžio k., Šilavoto seniūnija, Prienų rajonas

54.66716431923641, 23.76285727121685

 

Šilavoto parapija įkurta 1896 metais, kai čia klebonauti buvo paskirtas Antanas Radušis. Įsteigus Šilavoto parapiją, maždaug 700 metrų atokiau nuo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, ėmė kurtis pamaldžių moterų bendruomenė. Neturėdamos materialinių galimybių stoti į vienuolyną, jos pasirinko gyventi šioje bendruomenėje. Parapijiečių šios moterys pagarbiai buvo vadinamos davatkėlėmis. Pirmoji Davatkyno gyventoja ir įkūrėja čia apsigyvenusi 1895 metais buvo Marijona Dabrišiūtė (Mykolo). Vienu metu Davatkyne gyveno 14 moterų. Nedideliuose sklypuose jos augino daržoves, įvairius vaistinius augalus, gėles bažnyčios puošybai. Savarankiškai mažoje bendruomenėje gyvenusios moterys savo laiką buvo paskyrusios bažnyčios priežiūrai, pagalbai kunigams bei maldoms. Jos visuomet buvo pasiruošusios padėti aplinkiniams, slaugyti sergančius Šilavoto gyventojus. Taip pat atrasdavo laiko ir siuvimui, audimui, vėlimui, verpimui, mezgimui.
Mažuose ir kukliuose davatkėlių kambarėliuose galėjo apsistoti giminaitės, pažįstamos. Šaltuoju metų laiku priimdavo gyventi ir mokinius iš tolimesnių kaimų. Savo ruožtu jos surengdavo bendrus vaikų žaidimus, spektaklius. Mergaitės buvo mokomos siūti, megzti ir siuvinėti. Visi vietos gyventojai gerbė moteris, laikė jas šventomis ir ypatingomis. Jie paremdavo davatkėles atnešdami joms lauktuvių iš savo ūkių, padovanodami paveikslų ar mažų paveikslėlių su šventųjų atvaizdais.
Sovietinės okupacijos metais, norėdami išvengti trėmimų, kaimo gyventojai slėpėsi davatkėlių nameliuose. Ypatingai reikšminga ir svarbi davatkėlių veikla buvo dvasinis ugdymas. Jos nepaklusdamos okupantų politinei santvarkai ruošė vaikus Pirmajai Šv. Komunijai, kartu taip stiprindamos pilietiškumą, tautiškumą, dorovingumą, pagarbą ir meilę savo tautai bei kraštui. Viena iš davatkėlių – Ona Mieldažytė buvo nuteista penkeriems metams už tikybos mokymą. Nors bausmė buvo atidėta tik pasižadėjusi daugiau nebemokyti tikėjimo tiesų, mokiniai ir toliau slapta susirinkdavo. Pamokos vykdavo ne Davatkyne, bet ant netoliese esančio Naujasodžio piliakalnio, kur paslapčia susitikdavo su davatkėle. Davatkyno teritorijoje stovėjo 7 gyvenamieji namai, vieni jų buvo didesni, kiti – labai maži. Iki šių dienų yra išlikę du autentiški gyvenamieji namai iš kurių vienas buvo padalintas per pus pačių davatkėlių, įrengiant atskirus įėjimus. Taip pat išliko du ūkiniai pastatai – pašiūrė ir rūsys. Teritorijoje yra atkurtas vienas gyvenamasis namas ir malkinė. Šioje nedidelėje teritorijoje susitelkę pastatai suformavo atskirą gyvenvietę. 2007 metais „Šilavoto Davatkynas“ dėl savo vykdomos veiklos svarbos tampa Prienų krašto muziejaus padaliniu. Apsilankę šiame padalinyje galite pamatyti davatkėlių memorialinių daiktų, Šilavoto bažnyčios kunigų liturginių drabužių, paveikslų su šventųjų atvaizdais, etnografinių ir istorinių Šilavoto krašto artefaktų, taip pat pasigrožėti išpuoselėta aplinka.
Dėl muziejaus lankymo susitarti tel. +370 687 24394

 

 

 


 

Ekspozicija „Laisvės kovos Šilavoto krašte“

A. Radušio g. 17, Šilavotas, Prienų r. savivaldybė

54.667742456088604, 23.762221084656446

 

1938 m. Šilavote pastatytas raudonų plytų mūro pusantro aukšto ligoninės – ambulatorijos pastatas.
1944 – 1953 m. antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, čia įsikūrė karinių dalinių, dislokuotų Šilavoto apylinkėse, sanitarinis centras. Ambulatorijai buvo paliktas tik gydytojo kabinetas ir maža patalpa procedūriniam skyriui. Pats gydytojas savo butą ligoninėje turėjo apleisti – persikėlė į kleboniją.
1944 – 1953 m. pirmajame aukšte buvo NKVD-MVD-MGB štabo viršininko kabinetas, milicijos pareigūnų kabinetai, tardymo patalpos. Antrame aukšte laikino kalinimo patalpos, izoliatorius. Rūsyje buvo kalinami partizanai, Šilavoto apylinkių žmonės prieš tremtį. 2017 m. buvo atrasti kalintųjų įrašai sienose.
Ekspozicija įrengta pirmame aukšte, buvusiose tardymo patalpose. Po šiomis patalpomis dar išlikęs rūsys, kuriame po tardymų ir kankinimų buvo laikomi partizanai, rėmėjai, ryšininkai bei Šilavoto apylinkių gyventojai prieš tremtį.
Ekspozicijoje galime pamatyti partizanų memorialinius daiktus, radinius, rastus remontuojant ekspozicines patalpas. Fotolaboratorijoje pristatomos Šilavoto apylinkių partizanų bei tremtinių ir politinių kalinių nuotraukos, vaizdai iš 1944 – 1953 m. Šilavoto.
Interaktyviame Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės žemėlapyje pažymėtos vietos, susijusios su partizaniniu pasipriešinimu – partizanų gimtinės, rėmėjų sodybos, kautynių vietos, žūties ir palaidojimo vietos. Rūsio sienose ir lubose yra išlikusių kalintų partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų ir kitų žmonių įrašų.

 

 


 

Žarstos koplyčia

Žarstos kaimas, Šilavoto seniūnija, Prienų raj.

54.646343099999996, 23.74846308465645

 

Žarstos koplyčia stovi atokiau nuo kaimo sodybų ir kelių, seniau buvusių pagrindiniais Mikailiškis-Kaunas ir Naujoji Ūta–Šilavotas sankryžoje. Žarsta priklauso Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies parapijai. Koplyčia karo metu beveik nenukentėjusi, bet pokario ir viso sovietmečio laikais sušaudytais ir išmuštais stiklais stovėjo iki XX a. 9-to dešimtmečio. Koplyčios altorius sovietmečiu būdavo slapta puošiamas vietinių žmonių iniciatyva. Šiomis dienomis koplyčia ir jos altorius restauruoti.
Koplyčios pastatymo metai šaltiniuose nurodomi skirtingai. Pasak vietos gyventojų, kryžkelėje ji buvo pastatyta kaimo gyventojų lėšomis 1920 m. Galima manyti, kad tai buvo karo su lenkais ir bermontininkais metu. Kaimo žmonės tuo metu statydavo kryžius ir koplyčias ne tik pagerbdami žuvusiuosius, bet ir norėdami apsisaugoti nuo priešų, ligų ir nelaimių. Karus pergyvenusi koplytėlė daug nenukentėjo. Prie jos meldėsi ir rusų, ir vokiečių kariai.

 

 


 

Klebiškio koplyčia

Klebiškio kaimas, Šilavoto seniūnija, Prienų raj.

54.670194, 23.83533

 

Klebiškio koplyčia – nedidelė mūrinė koplyčia, stovinti Klebiškio kaime, Šilavoto seniūnijoje, Prienų rajone. Koplyčia stūkso Klebiškio piliakalnio prieigose, 50 m į pietus nuo jo pylimo, ties medžiais apaugusiu, žemyn besileidžiančiu šlaitu. Pasiekiama iš kelio 189 Prienai–Skriaudžiai, pasukus į gyvenvietės Piliakalnio gatvę, pavažiavus apie 350 m. Iki koplyčios reikia pareiti apie 100 m per atvirą lauką.
Klebiškis priklauso Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies parapijai. Koplyčia pastatyta Klebiškio tikinčiųjų jėgomis, pašventinta 1990 m. birželio mėn. Tuomet įvyko iš Klebiškio kilusio kunigo J. Kaminsko g. 1955 m. pirmosios Šv. Mišios, baigus Kauno kunigų seminariją. Į iškilmę susirinko kaimo žmonės, giminės, buvo kunigų iš kitų parapijų. Koplyčią pašventino J. Kaminskas, gavęs vyskupo Juozo Žemaičio pritarimą. Šiomis dienomis koplyčia prižiūrima, viduje papuošta šventųjų statulėlėmis, vietinio dailininko Pilipavičiaus tapytu paveikslu. Vyksta kasmetinės gegužinės pamaldos. Statinys sumūrytas iš raudonų plytų, ant keturių kolonėlių paremtu prieangiu. Išsiskiria aukšta, piramidės formos stogo smaile, kurią vainikuoja metalinis kryžius. Virš įėjimo, frontono nišoje, patalpinta šventosios statulėlė.

 

 


 

Mikailiškio arba Stuomenų koplyčia

Šilavoto sen. Prienų raj.

54.614750, 23.667556

 

Mikailiškio arba Stuomenų koplyčia stovi Prienų rajone, Šilavoto seniūnijoje, Stuomenuose – dabar panaikintame Mikailiškio kaime. Ji yra apie 6 km į šiaurę nuo Igliaukos, 7 km į pietus nuo Plutiškių, Šilavoto seniūnijos paribyje su Igliaukos seniūnija. Stuomenai priklauso Plutiškių Šv. Juozapo parapijai. Koplyčia 2018 m. įrašyta į Kultūros vertybių registrą, paskelbta regiono architektūros ir memorialiniu paminklu. Šalia koplyčios įsikūrusios nedidelės 1812 m. nužudytų Napoleono kareivių, 1831 ir 1863 m. sukilėlių bei 1945–1951 m. žuvusių Tauro apygardos partizanų kapinės.
Mikailiškio koplyčia pastatyta XIX a. pradžioje. Iki Antrojo pasaulinio karo ją lankydavo visi kaimo žmonės, čia melsdavosi švenčių dienomis ar šiaip vargų prispausti. Pasakojama, kad koplyčios viduje stovėjo daugiau nei 150 metų išbuvusi ąžuolinė žmogaus ūgio skulptūra „Nukryžiuotasis“. Teigiama, kad skulptūra iš koplyčios pradingo 1970 m. ir visos pastangos ją surasti buvo nesėkmingos. Galimai ji pakliuvo į geras rankas, nes galiausiai atsidūrė Alytaus kraštotyros muziejuje.
Sovietmečiu, 1945 m. balandžio mėnesį prie koplyčios buvo atvežti ir slapta palaidoti šeši Lietuvos partizanai. Iki 1949-ųjų čia buvo jau dvidešimt trys. Okupacijos metais Mikailiškio koplyčia buvo stipriai apgriauta, buvo išlikę tik pamatai ir vienas iš koplyčios kampų. Šiomis dienomis koplyčia sutvarkyta ir stūkso ant pakilumos. Pastatas balto tinkuoto mūro, pusiau atviras, orientuotas į vakarus, stačiakampio plano. Uždengtas keturšlaičiu stogu su geležinio kryžiaus smaile. Pastogės karnizą juosia medinė ornamentuota juosta. Viduje, apie 2.5 m aukščio arkinėje nišoje, įtaisytas drožinėtas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Šalia pakabinta ąžuolinė lenta su žodžiais: „Dievas neapleidžia smilgos palaužtos ir benamio paukščio nublokšto audros, neapleis ir mūsų tėviškės brangios; čia Marijos žemė ir vaikai mes jos“.
Šalia koplyčios stovi:

  • Koplytstulpis šioje vietoje įamžintų 1950 m. sausio 8 d. Marijampolės aps. Igliškėlių vls. Živavodės k. Juozo Šmulkščio sodyboje karinės grupės surengtoje pasaloje žuvusių Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54-osios kuopos vado Vyto Marčiulaičio-Vėjo ir būrio vado Juozo Brūzgos-Žvalgo atminimui. Pastatytas 1997 m. spalio mėn.
  • Koplytstulpis 1940–1951 m. žuvusių Sibire ir Lietuvoje atminimui aut. Antanas Samsonavičius. Pastatytas 1989 m.
  • Paminklas šioje vietoje palaidotų 1945–1946 m. žuvusių Geležinio Vilko pulko nuo 1945 m. rugpjūčio 15 d. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanų atminimui. Atidengtas 1989 m. birželio 13 d.

 

Muziejus nedirba šiomis švenčių dienomis:

 

• Sausio 1 d. – Naujieji metai
• Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena
• Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
• Šv. Velykos (sekmadienis ir pirmadienis).
• Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbo diena
• Pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos diena
• Pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną
• Birželio 24 d. – Joninės (Rasos ir Joninių diena)
• Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena
• Rugpjūčio 15 d. – Žolinės (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena)
• Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų diena
• Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena
• Gruodžio 24 d. – Kūčių diena
• Gruodžio 25 – 26 d. – Šv. Kalėdos