Lankytinos vietos Jiezno seniūnijoje

 


 

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia

Vilniaus g. 2, Jieznas

54.5995477935845, 24.174171784809634

 

Jiezno bažnyčia – vienas vertingiausių Lietuvos baroko statinių į kultūros paveldo nekilnojamų vertybių registrą įtraukta 1992 metais.

Kalvinistams (evangelikai reformatai) įsigalėjus Jiezne, pirmieji katalikų maldos namai neapibrėžtą laiką buvo Musninkų kaime (3km už Jiezno). 1633 m. Lietuvos vicekancleris Steponas Pacas kalvinistų maldos namus pertvarkė į katalikų bažnyčia. Kristupas Pacas tėvo (Stepono Kristupo Paco) testamentu buvo įpareigotas ir 1655 m. pradėjo Jiezne mūrinės katalikų bažnyčios statybą, bet galimai dėl tuo metu Jiezno krašte vykusių rusų kariuomenės siautėjimų ją užbaigė vėliau. 1670 m. vyskupas Kazimieras Pacas bažnyčią konsekravo Šv. Arkangelo Mykolo vardu. 1768 – 1772 m. Antano Paco ir jo žmonos Teresės Radvilaitės iniciatyva bažnyčia buvo rekonstruojama. 1772 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus vyskupas Tomas Zenkovičius ją vėl pašventino, papildomai suteikė ir Švento Jono Krikštytojo vardą.

Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia yra baroko stiliaus pavyzdys. Bažnyčia yra mūrinė, dengta baltu tinku, stačiakampio plano, vienanavė su kripta. Pagrindiniame fasade ryškiai išsiskiria keturių tarpsnių bokštai, kurių viršutinių tarpsnių viduryje puikuojasi banguotų formų frontonas. Bokštų tarpsniai skirtingų aukščių ir formų: trys pirmieji tarpsniai tarsi įgaubti, o ketvirtasis – cilindrinis. Bokštus ir frontoną puošia platūs karnizai. Antrame tarpsnyje virš pagrindinio portalo įrengtas puošnus, ažūrinis balkonėlis. Ši bažnyčia iš kitų barokinių sakralinių objektų pastatų Lietuvoje išsiskiria pora ryškių detalių: bažnyčios šoniniuose fasaduose galime matyti unikalius smuiko formos langus. Kita architektūrinė įdomybė, suteikianti bažnyčiai unikalumo – kripta. Tokio stiliaus kripta, kokia įrengta Jiezno bažnyčioje, yra vienintelis toks žinomas pavyzdys Lietuvoje. Į šią kriptą galime patekti dvejomis simetrinėmis laiptų eilėmis iš navos. Nusileidus žemyn į kriptą ten aptinkamas altorius, o už jo yra nuplakto ir erškėčiais vainikuoto Išganytojo Jėzaus Kristaus figūra, apdengta raudona skraiste. Abejuose altoriaus pusėse įrengtos nišos, kuriose kadaise gulėjo Antano Paco ir Teresės Radvilaitės, bei jų keturių vaikų karstai su palaikais. Visų jų karstai buvo trigubi iš alavo skardo ir ąžuolo.

Pasakojama, kad Jiezno bažnyčios centrinio altoriaus abejose pusėse esančiuose balkonuose kadaise melsdavosi Pacai. Pasak bažnyčios klebono R. Bičkausko, to meto, kuomet dar gyvavo Pacų giminė, visuomenė buvo labai susiskirsčiusi pagal luomus. Toks visuomenės susiskaldymas atsispindėjo ir bažnyčioje. Atskiros vietos būdavo skirtos fundatoriams ir jų kilmingiesiems svečiams, varteliais nuo navos atskirta presbiterija (viduriniosios navos tęsinys, kur stovi Didydsis altorius) – tik dvasininkams. Vienoje bažnyčios pusėje melsdavosi tik vyrai, kitoje – moterys. Taigi, šie balkonai, arba galerijos, buvo skirtos didikams. Į balkonus būdavo pakylama laiptais iš zakristijų, todėl Pacams niekada nereikėdavo eiti pro bendras, priešais centrinį altorių esančias duris.

Deja, bėgant amžiams išliko ne visos šiam sakraliniam objektui priklausiusios vertybės. Anot klebono, nemažai vertingų sakralinių daiktų dingo XIX a. sukilimų laikotarpiu ir galbūt netgi sovietmečiu.

 

 

 


 

Dukurnonių piliakalnis (Paukščių, Steponiškių, Vilkų piliakalnis, Bobų kalnas)

Jiezno seniūnija, Prienų rajonas

54.655734193235176, 24.21630317609399

N54°39’35.0″; E24°13’25.0″

 

Dukurnonių piliakalnis įrengtas kalvoje, esančioje Surmiaus ežero pietvakariniame krante. Aikštelė apvali, 7 metrų skersmens ją iš visų pusių juosia pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs 8,5 – 14 metrų aukščio. Šiuo metu piliakalnis dirvonuoja. Piliakalnio papėdėje maždaug 5 ha plote buvo įsikūrusi gyvenvietė, kurią tyrinėjant buvo rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Spėjama, kad piliakalnyje buvo didiko Surmino tėvonija. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Jis taip pat žinomas kitais vardais: Steponiškių, Vilkų, Paukščių, Bobų kalnas.

 

 

 


 

Pelekonių I piliakalnis

Jiezno seniūnija, Prienų rajonas

54.6553996802732, 24.120855398325418

N54°39’19.9″; E24°07’15.7″

 

Piliakalnis įrengtas Nemuno krante (dabar Kauno marių tvenkinys), santakoje su kita upe – Juodija, buvusioje kalvoje. Didžiąją kalno dalį dar XIX amžiuje nuplovė Nemunas ir išliko tik status 5 metrų aukščio ir 35 metrų ilgio rytinis šlaitas. Vakarinis šlaitais pamažu eroduoja. 1971 metais piliakalnis buvo žvalgomas Istorijos instituto. 1988 metais archeologas Gintautas Zabiela ištyrinėjo piliakalnio liekanas: 35,5 m2 dydžio plotą. Tyrimų metu buvo aptikta vėlyvų kapinių suardyti kultūrinio sluoksnio likučiai su lipdyta keramika ir iš nedidelių akmenėlių sudėtas grindinys. Į vakarų pusę nuo piliakalnio, kitoje daubos pusėje maždaug 0,9 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kuri buvo tyrinėta 2003 metais. Archeologinių kasinėjimų metu buvo rastas iki 1,1 metro storio I tūkst. antrojo ketvirčio – vidurio kultūrinis sluoksnis su stulpaviete, židiniu, brūkšniuota, grublėta, lygia ir gludinta keramika, titnaginėmis nuoskalomis ir skeltėmis. Tikėtina, kad gyvenvietė buvo neįtvirtinta, o piliakalnio paskirtis buvo kaip slėptuvės, o XVII amžiuje piliakalnis panaudojamas kaimo kapinėms. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Pasakojama, kad 1983 m. griūvant piliakalnio šlaitui skardyje atsidengė žmogaus griaučiai, šalia jų buvo rasta geležtė, kuri pasimetė ir nebuvo ištyrinėta, o griaučiai kartu su šlaitu nugarmėjo į Nemuną.

 

 

 


 

Pelekonių II piliakalnis (Pilikė)

Jiezno seniūnija, Prienų rajonas

54.65617258027437, 24.13743859830429

N54°39’22.1″; E24°08’14.8″

 

Antrasis piliakalnis nuo pirmojo nutolęs per 1,1 km į rytus. Jis įrengtas atskiroje kalvoje, Nemuno slėnio pakraštyje, kairiajame Sobuvos upelio krante. Piliakalnio aikštelė neišlikusi, ją nuplovė Nemunas, tačiau likęs 2 metrų aukščio pylimas su 10 metrų aukščio šoniniu šlaitu, kuris apardytas duobių. Piliakalnis šiuo metu dirvonuoja, o pietų šlaite dar auga kelios eglės. 1971 metais piliakalnis buvo žvalgomas Istorijos instituto. Datuojama I tūkst. dėl savo formos dar kartais vadinamas kulnu.

 

 

 

 

Pelekonių III piliakalnis (Pilalė)

Jiezno seniūnija, Prienų rajonas

54.67010499320428, 24.140543998304874

N54°40’11.6″; E24°08’25.0″

 

Pelekonių III piliakalnis dar kitaip vadinamas Pilale arba Gelgaudų kaimo piliakalniu yra surandamas į pietus nuo Dambavos kaimo. Jis stūkso Ravo upelio kairiajame krante. Piliakalnio aikštelė trikampė 15 m ilgio ir 8 m pločio rytiniame gale. Yra supiltas 4 metrų aukščio pylimas, kurio išorinis 5 m šlaitas leidžiasi į griovį. Pylime yra randama daug perdegusio molio. Šlaitai statūs maždaug 20 metrų aukščio. Šiaurinis kalno šlaitas eroduoja. Pats piliakalnis apaugęs tankiais krūmais, kurie atsirado po miško iškirtimo. Manoma, kad piliakalnyje galimai stovėjo pilis, apie tai byloja ir kitas piliakalnio pavadinimas Pilikė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr.

 

 

 

Pelekonių IV piliakalnis (Dambavos)

Jiezno seniūnija, Prienų rajonas

54.675333094321516, 24.131408698305073

N54°40’29.5″; E24°07’57.1″

 

Ketvirtasis Pelekonių piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniajame ir Viekšnios upelio kairiajame krantuose – jų santakoje, į pietryčius nuo Alfonso Balčiūno sodybos. Piliakalnio aikštelė trikampė 85×33 m dydžio. Aikštelės pietryčių krašte supiltas 5,5 metrų aukščio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į 2 metrų gylio griovį. Piliakalnio šlaitai statūs 30 metrų aukščio. Visas piliakalnis apaugęs mišriu mišku. Manoma, kad piliakalnyje galėjo stovėti pilis, bet tam patvirtinti dar nėra atlikti tyrimai. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr.

 

 

 

Voseliūnų piliakalnis (Baltasis kalnas)

Jiezno seniūnija, Prienų rajonas

54.59913350000001, 24.09782518465645

 

Voseliūnų piliakalnis buvo surastas ant Verknės upės kranto pakankamai neseniai 2016 metais. Jis dar nėra įtrauktas į nekilnojamų kultūros vertybių registro sąrašą. Anot archeologo Gintauto Zabielos, šis piliakalnis gali būti pats didžiausias iš visų esančių Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Pats piliakalnis pakankamai lengvai pasiekiamas: užtenka tik pereiti Voseliūnų kaime esantį kabantį tiltą per Verknės upę ir tada pasukti į kairę pusę. Jį atrado D. Stončius. Piliakalnio aikštelė yra trikampio formos, kiek pailga 180×160 m dydžio, su iki 2 m iškilusiu viduriu, kurio kraštuose buvo supilti pylimai dabar virtę terasomis. Aikštelės pietvakarių pusėje yra sena įgriuva į Verknę, o ji pati visa apardyta arimų. Šlaitai pakankamai statūs 22 – 38 metrų aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Voseliūnų kaimo gyventoja pasakoja, kad nuo vaikystės šį kalną vadindavo Baltuoju kalnu, dėl jo pernelyg baltos spalvos. Visada stebėdavosi, kad atsivėrusioje baltoje vietoje neauga jokie augalai. Užlipus ant kalno matosi visa apylinkė.

 

 

 


 

Jiezno dvaras

Trakų g. 2 Jieznas, Prienų rajonas

54.59777116490797, 24.174713698435113

 

Jiezno dvaras – dvaras, stovėjęs Jiezne. Išlikusi dvaro oficina (dirbtuvė), kurioje buvo virtuvė, skalbykla, tarnų gyvenamieji kambariai. Tai XVIII a. barokinės architektūros paminklas. Pasakojama, kad 1775 metais pastatytų didžiulių rūmų kompleksą sudarė septyni korpusai: šeši dviaukščiai šonuose ir vienas triaukštis centre. Jo kampuose stovėję bokštai. Pagal pirminį planą rūmai turėjo priminti Grigaliaus metų kalendorių. Šviesa į rūmus turėjusi patekti per 365 langus, svečiai į rūmus atvykti galėję per 12 vartų, o kambarius turėjusios jungti 52 durys.

Rūmų likučius kruopščiai saugo ir dalelę buvusios didybės bando atkurti garbaus amžiaus jieznietis Vytautas Gusas. Jam priklausanti buvusių didingų rūmų dalis, spėjama, mena XV a., arba Jiezno pilies laikus. Ant didžiuliais arkiniais langais puošto pastato fasado puikuojasi herbas ir užrašas – „Jiezno grafystės Pacų muziejus”. Remdamasis istorine medžiaga, XIX a. dailininko Napoleono Ordos paveikslu bei išlikusių dvaro pastatų išsidėstymu V.Gusas sukūrė ir Pacų dvaro maketą. Atvertęs knygą apie Pažaislį, jieznietis lygina jį su Pažaislio vienuolyno planu: „Kiemo planas, proporcijos – labai panašūs kaip Pažaislyje. Tarp kairiojo ir dešiniojo Jiezno rūmų sparnų buvo 80 m atstumas – kaip ir Pažaislio vienuolyne. Palyginkime: Valdovų rūmų ilgiausia kiemo kraštinė – tik 77 m. Taigi, galima įsivaizduoti, kokio dydžio objektas buvo Pacų rūmai.” V. Gusui dabar priklausančiame pastate XIX a. buvo įrengtas malūnas. „Nuo tada šis pastatas imtas vadinti malūnu. Vėliau jau niekas nebežinojo, kad tai – buvusių rūmų dalis. Atkasus pamatus – viskas rodo, kad čia – buvęs galinis paviljonas, tokio pat pastato kairiajame rūmų sparne atitikmuo. Toje vietoje dabar įsikūrusi Jiezno seniūnija. Tiesa, dabar net to pastato sienos neprimena Pacų”, – apie sovietmečio statybai tipišką formą įgavusią buvusią rūmų dalį užsiminė V.Gusas. Kitose dviejose išlikusiose dvaro rūmų dalyse – kumetyno pastate ir rūmų fragmente – sovietmečiu veikė internatinė mokykla.

 

 

Muziejus nedirba šiomis švenčių dienomis:

 

• Sausio 1 d. – Naujieji metai
• Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena
• Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
• Šv. Velykos (sekmadienis ir pirmadienis).
• Gegužės 1 d. – Tarptautinė darbo diena
• Pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos diena
• Pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną
• Birželio 24 d. – Joninės (Rasos ir Joninių diena)
• Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena
• Rugpjūčio 15 d. – Žolinės (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena)
• Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų diena
• Lapkričio 2 d. – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena
• Gruodžio 24 d. – Kūčių diena
• Gruodžio 25 – 26 d. – Šv. Kalėdos

 

Prieššventinėmis dienomis muziejus dirba 1 valanda trumpiau.